Sėkmingas asmens atstovavimas Lietuvos apeliaciniame teisme baudžiamojoje byloje dėl kontrabandos.

2018 m. sausio 17 d. apeliacinės instancijos teisme advokatas Justas Vilys atstovavo asmenį kaltinamą piniginių lėšų kontrabanda (LR BK 199 str.). Prokuratūros reikalavimu asmuo turėjo būti nuteistas, nes per Lietuvos – Rusijos sieną gabeno ir muitinės kontrolei nepateikė daugiau nei 20 000 eurų piniginių lėšų. 2018 m. sausio 19 d. Lietuvos apeliacinis teismas, nuodugniai išnagrinėjęs bylą, priėmė nutartį baudžiamojoje byloje, kuria visiškai išteisino atstovaujamą asmenį.

Baudžiamoji byla teisme buvo nagrinėjama todėl, jog atstovaujamasis buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 str. 1 d., o būtent, buvo kaltinamas tuo, jog iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respublikos teritoriją per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Klaipėdos teritorinės muitinės Nidos kelio postą, nepateikęs muitinės kontrolei, rankinėje gabeno 20 000 Eur grynaisiais, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą.

Pažymėtina, jog grynųjų pinigų įvežimo tvarka į Lietuvos Respublikos teritoriją numatyta Europos Parlamento ir Tarybos 2005 m. spalio 26 d. reglamente (EB) Nr. 1889/2005 „Dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės“, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakyme Nr. 1B-373, kuriuo patvirtintos „Į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis įvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklės“ ir 2012 m. spalio 9 d.  įsakyme Nr. 1B-772, kuriuo patvirtinta Grynųjų pinigų deklaracijos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcija.

Europos Parlamento ir Tarybos 2005 m. spalio 26 d. reglamento (EB) Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalyje išaiškinta, kad bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį Reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai. Prievolė deklaruoti laikoma neįvykdyta, jeigu pateikta informacija yra neteisinga ar neišsami.

Šio Reglamento nuostatas įgyvendinančio Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta, kad Muitinės įstaigos atlieka į Europos Sąjungą per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis įvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolę vadovaudamosi Reglamento nuostatomis.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmiau aptartų teisės aktų esmė yra ta, kad į Europos Sąjungai priklausančias valstybes nepakliūtų pinigai, skirti pinigų plovimui ir teroristų finansavimui. Tad sprendžiant, ar visais atvejais turi būti baudžiamas asmuo, per Lietuvos sieną gabenęs 10 000 Eur ar atitinkamą sumą užsienio valiuta, ir jos nedeklaravęs, reikia nustatyti ar grynų pinigų gabenimo tikslas buvo pinigų plovimas, terorizmo finansavimas, ar asmuo turėjo tiesioginę tyčia nuslėpti gabenamus pinigus ir nepateikti jų muitinės kontrolei.

Teisiamojo kaltė – tiesioginė  tyčia – tokio pobūdžio bylose turi būti nustatinėjama ne tik liudininkių, įtariamųjų, kaltinamųjų parodymais, tačiau ypatingai atsižvelgiant į objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuri buvo juos padarant.

Nagrinėjamoje byloje buvo įrodyta, kad teisiamasis gabeno 20 000 Eur sumą, kuri priklausė jo vadovaujamai įmonei po sandorio sudarymo su Rusijos Federacijoje esančia įmone, ir vežė kartu su kitu įmonės darbuotoju. Nors pinigai buvo sudėti į vieną vietą, tačiau teisės aktai nenumato konkretaus pinigų gabenimo būdo, todėl šį faktą reikia vertinti labai individualiai ir jis buvo įvertintas teisiamojo naudai. Atstovaujamasis ir jo kolega buvo įsitikinę, jog jų abiejų kartu gabenama įmonei priklausančių pinigų suma neviršija 10 000 Eur, skaičiuojant jiems dviem, todėl jos nedeklaravo.

Maža to, teisiamasis ir bendrakeleivis neatkreipė dėmesio į smulkias pinigų sumas, turėtas smulkioms kelionės išlaidoms, todėl susidarė pavojinga situacija, kad net ir dalinant visus automobilyje rastus pinigus iš keliavusiųjų automobiliu skaičiaus, formaliai suma viršijo 10 000 eurų vienam žmogui. Tačiau šioje byloje pavyko pasiekti, kad baudžiamoji atsakomybė, kaip “ultima ratio” priemonė nebūtų taikoma, nes vien formalus išorinis veikos sutapimas su objektyviąja sunkaus nusikaltimo kontrabandos sudėtimi (LR BK 199 str.) neleidžia taikyti baudžiamosios atsakomybės.

Byloje buvo įrodyta, kad atstovaujamasis vežamų pinigų jokiais specialiais būdais neslėpė nuo muitinės pareigūnų, todėl Teismas sprendė, jog tai taip pat parodo, jog asmuo neturėjo tyčios išvengti muitinės kontrolės ir patikrinimo metu nepateikti gabenamų pinigų.

Byloje buvo pateikti visi įrodymai, jog gabenti pinigai buvo legalūs, gauti iš sudaryto sandorio su Rusijos Federacijoje esančia įmone, todėl Teismui nekilo jokių abejonių, jog išteisintasis negalėjo turėti specialių nusikalstamų tikslų, tokių kaip pinigų plovimas ar teroristinės veiklos finansavimas. Todėl vien tik formalus baudžiamojo įstatymo taikymas, stengiantis įkaltinti visiškai visuomenei nepavojingą asmenį, negali būti laikomas teisingu ir teisėtu teisinėje valstybėje. Baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma kaip paskutinė priemonė ir tik tais atvejais, kai surinkta pakankamai įrodymų įrodančių asmens kaltumą.

Džiaugiamės galėję prisidėti prie tikrai teisingo sprendimo priėmimo ir apgynę nekalto žmogaus teises.