Advokato kontora

Justas Vilys

Daugelio lietuvių sąmonėje yra savaime suprantamas dalykas, jog vaiko tėvu yra tas ir tik tas vyras, kuris dalyvavo pradedant naują gyvybę. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos Aukščiausiais Teismas suformavo socialinės tėvystės doktriną, kurios esmė – biologinė tėvystė nėra absoliutus pagrindas vadinti save vaiko tėvu.

            Iš pradžių gali pasirodyti, kad tėvystės nustatymo ar nuginčijimo bylose absoliutus įrodymas yra DNR testas, kuris 99,99% tikimybe atsako į klausimą kas yra biologinis naujagimio tėvas. Įdomu tai, kad teisinėmis priemonėmis galima išvengti teismo įpareigojimo atlikti DNR testą, o net ir atliktas ir akivaizdų atsakymą rodantis DNR testas dar nėra absoliutus įrodymas, lemiantis bylos baigtį. Lietuvos Aukščiausiais Teismas civilinėje byloje Nr.e3K-3-92-706/2016 konstatavo, kad: “ekspertizės rezultatas yra reikšmingas, tačiau nėra savaime pakankamas pagrindas nuginčyti tėvystę visais atvejais. Tėvystei, pripažintai pareiškimu (aut. komentaras. tai yra, kai kitas asmuo teigia esąs tėvas ir jis įrašomas į vaiko gimimo liudijimą), nuginčyti vien ekspertizės nepakanka“.

Taigi tokio pobūdžio tėvystės nustatymo bylose atsisakymas (tėvo ar vaiko) atlikti DNR testą, kaip beje, ir teigiamas DNR testo atsakymas vertinamas tik kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių tėvystę, tačiau šiose bylose teismai svarbesnėmis vertino tokias aplinkybes kaip:

• vaiko ir gimimo liudijime įrašyto asmens santykiai, emocinis ryšys;
• vaiko ir biologinio tėvo santykiai ir jų trukmė;
• biologinio tėvo elgesys;
• biologinio tėvo požiūris į tėvystę ir dalyvavimą vaiko auklėjime, tėvų valdžios įgyvendinimas.

Be to, pagal Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jei nustatant tėvystę buvo paskirta ekspertizė, kai vaiko motina ir šiuo metu kartu su ja ir su vaiku (kurio biologinę kilmę siekiama nustatyt) gyvenantis vyras turi pasidaryti DNR testą, tai šių asmenų atsisakymas darytis šį testą, negali būti traktuojamas neigiamai atsisakiusio asmens atžvilgiu ir negali sukelti neigiamų pasekmių vaiko motinai. Tai reiškia, kad teismas leidžia asmenims atsisakyti darytis DNR testą, o su motina ir vaiku kartu gyvenančiam vyrui, kuris nors atsisakė darytis DNR testą, galioja teisinė prezumpcija, kad jis yra vaiko tėvas.

Tėvystės nuginčijimo bylose, teismas įvertinęs visas svarbias aplinkybes priima sprendimą vadovaudamasis geriausias vaiko interesais. Sprendžiant klausimus dėl tėvystės nuginčijimo, svarbiausi yra būtent paties vaiko interesai, o biologinės tėvystės nustatymas nebūtinai reiškia veikimą geriausiais vaiko interesais. Kaip konstatavo Europos Žmogaus Teisių Teismas (2014 m. vasario 18 d. byloje A. L. prieš Lenkiją, Peticijos numeris Nr.28609/08) „vaiko geriausi interesai, priklausomai nuo jų pobūdžio ir rimtumo gali nusverti tėvų interesus“. Svarbiausiu kriterijumi tokio pobūdžio bylose laikomas siekis išsaugoti vaiko ir socialinio tėvo ryšį (kuris ne retai trunka keletą metų), šeimos santykių stabilumą ir tęstinumą, vaiko teisinio statuso aiškumą.

Nors pats vaikas daugeliu atvejų jokia forma neišreiškia savo pozicijos, teismui tenka didžiulė atsakomybė nustatyti, kas labiausiai atitinka vaiko interesus, tai yra sprendimas priimamas ypač jautriu klausimu – ką vaikas matys ir vadins tėvu mažiausiai iki pilnametystės. Tokio pobūdžio sprendimai socialiai yra ypatingai sudėtingi, nes, galima sakyti, iš karto nulemia net trijų žmonių visą likusį gyvenimą:

• Biologinis tėvas – netenka teisės vadinti savęs tėvu, matytis su savo vaiku, dalyvauti jo auklėjime.
• Socialiniam tėvui – suformuojamas teisinis ryšys su giminystės ryšiais nesusijusiu vaiku, socialinis tėvas prisiima auklėjimo ir išlaikymo pareigą, įgyja teisę dalyvauti ugdyme, atsiranda visos su paveldėjimu susijusios pasekmės.
• Vaikui – jam to nežinant apribojama jo teisė žinoti kokia yra tikroji jo kilmė, kas yra jo biologinis tėvas.

Teismas, priimdamas sprendimą, privalo įvertinti ir riziką, kad socialinis tėvas, neišvengiamai artimai bendrauja su vaiko biologine motina ir tai didele dalimi nulemia jo siekį tapti ir socialiniu tėvu. Santykiams su vaiko motina pablogėjus (deja, Lietuvoje skyrybų kasmet fiksuojama beveik 50% lyginant su santuokų skaičiumi), natūralu, kad ir santykiai su vaiku taip pat pablogėja, dėl ko vaikas patiria didžiulę skriaudą.  Taigi atmetant biologinio tėvo teisę pripažinti jį vaiko tėvu, kyla didelė rizika sužaloti savo nuomonės neišreiškusio vaiko gyvenimą.

Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta konstitucinė nuostata: „Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti”. Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis apima teisę į tapatybę ir asmenybės raidą. Asmens tapatybės duomenys ir interesas „gauti informaciją, reikalingą asmeniui norint sužinoti tiesą apie svarbias savo tapatybės dalis, kaip antai savo tėvų tapatybę“, laikomi svarbiais žmogaus asmeninei raidai. Gimimas ir gimimo aplinkybės yra vaiko privataus gyvenimo dalis. „Informacija apie itin asmeniškus asmens vaikystės, raidos ir istorijos aspektus“ gali būti „pagrindinis informacijos apie asmens praeitį ir asmenybės formavimosi metus šaltinis“, taigi, kai vaikas negali gauti tokios informacijos, tai prieštarauja Konvencijos 8 straipsniui.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų sunkiai įmanoma jog tėvui, norinčiam realizuoti ne tik savo teisę būti tėvu, bet ir siekiančiam vykdyti pareigą – auklėti savo vaikus – teismas gali atsakyti, jog jo vaiką auklės ne jis (biologinis tėvas), o kitas asmuo, kuris faktiškai gyvena su vaiku ir yra įrašytas vaiko gimimo liudijime. Šiuo atveju susiduria kelių asmenų svarbūs interesai – vaiko, tėvystės nuginčijimo siekiančio asmens, spėjamo vaiko tėvo, vaiko motinos – tarp kurių būtina nustatyti teisingą pusiausvyrą. Kadangi šių interesų pusiausvyrą nustato teismas, ypatingą reikšmę turi ir tai kaip profesionaliai ir įtikinamai bus pateikta teismo vertinimui šalies pozicija. Todėl tokio pobūdžio bylose labai svarbu, kad kiekvienas šalies poziciją atliepiantis procesinis dokumentas ir net gi šalies atstovo pasisakymas teismo posėdyje būtų kruopščiai apgalvotas ir nepriekaištingai paruoštas.

Gabrielė Mockaitytė

2020 m. kovo 11 d. popietę Pasaulinės sveikatos organizacijos (toliau – PSO) generalinis direktorius Dr. Tedros Adhanom Ghebreyesus paskelbė pranešimą, jog įvertinus tai, jog per paskutines dvi savaites COVID-19 viruso atvejų už Kinijos ribų padaugėjo net 13 kartų, o COVID-19 viruso paveiktų šalių padaugėjo trigubai, COVID-19 virusą galima apibūdinti kaip pandemiją.

Asmenims, sekusiems COVID-19 naujienas ne tik lietuviškoje medijoje, tačiau ir oficialioje PSO internetinėje svetainėje, yra žinoma, jog PSO nuo pat pradžių laikėsi pozicijos, jog šalys privalo imtis būdų, kurti strategijas valstybės mastu, siekiant užkirsti kelią COVID-19 plitimui, išgelbėti gyvybes ir sumažinti poveikį.

Sveikatos apsaugos ministerija (toliau – SAM) informavo, kad pirmasis COVI-19 užsikrėtimo atvejis Lietuvoje nustatytas 2020 m. vasario 28 d. Atlikus tyrimus, infekcija nustatyta iš Veronos (Italija) 2020 m. vasario 24 d. grįžusiai pacientei. 2020 m. kovo 10 d. vėlai vakare Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje atlikti tyrimai patvirtino, kad Lietuvoje nustatyti dar du nauji COVID-19 atvejai. Kaip vėliau 2020 m. kovo 11 d. buvo patikslinta, virusu užsikrėtė kauniečių pora, slidinėti vykusi į Italiją (Veneto regioną) ir iš atostogų į Lietuvą grįžusi 2020 m. kovo 7 d. 2020 m. kovo 13 d. SAM pranešė, jog Lietuvoje nustatyti dar trys nauji COVID-19 atvejai.

Nors šiai dienai Lietuvoje oficialiai COVID-19 susirgimų nėra daug, tačiau palaipsniui Lietuva ėmėsi vis griežtesnės kontrolės siekiant suvaldyti viruso plitimą.

Štai 2020 m. vasario 26 d. valstybiniu mastu paskelbta ekstremali situacija, o 2020 m. kovo 12 d. Ministrų kabineto sprendimu, nuo kovo 13 d. rekomenduojama, o nuo kovo 16 d. iki kovo 27 d. privalomai stabdomas ugdymo, mokymo ir studijų procesas visose švietimo įstaigose, t. y. universitetuose, kolegijose ir mokyklose, taip pat dienos ir užimtumo centruose, neveiks darželiai, neformaliojo švietimo įstaigos. Nuo kovo 13 d. iki 27 d. draudžiami kultūros, laisvalaikio, pramogų renginiai, įstaigų lankymas. Draudimas galioja ir sporto klubams, muziejams, teatrams, kino teatrams, naktiniams klubams.

Viešojoje erdvėje matyti, jog visuomenė dėl COVID-19 susiskaldžiusi į keletą stovyklų – kol vieni apimti panikos dėl nežinomybės šluoja parduotuvių lentynas ir užsidaro namuose pasinaudodami darbdavių suteikta galimybe dirbti iš namų, kiti juokiasi iš pastarųjų ir vadina tai žiniasklaidos išpūsto burbulo padariniais.

Tačiau ar tikrai „burbulas išpūstas“? Galbūt Lietuvoje pasirinktos priemonės COVID-19 plitimui yra spartus prevencijos planas, kurio vieninga visuomenė turėtų griežtai laikytis?

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 277 str. numato baudžiamąją atsakomybę už kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisyklių pažeidimą.

Šio BK straipsnio 1 d. įtvirtinta, jog asmuo, kuris pažeidė teisės aktų dėl sveikatos apsaugos reikalavimus ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės taisykles, jeigu dėl to išplito susirgimas ar kilo epidemija, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pažymėtina, jog būtent pagal BK 277 str. 1 d. atsako ir juridinis asmuo.

Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ŽULPKĮ) 21 str. apibrėžia, kas yra karantinas, kokia karantino paskelbimo/atšaukimo tvarka ir kiti karantino paskelbimo klausimai. Pagal šio straipsnio 1 d. karantino tikslas – nustatyti specialią darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. Teritorijų, kuriose skelbiamas karantinas, dydį ir ribas nustato Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą tvirtina: 1) visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse – Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu; 2) vienos savivaldybės teritorijoje – Vyriausybė bendru savivaldybės administracijos direktoriaus ir sveikatos apsaugos ministro teikimu.

Pažymėtina, jog tiek 2020 m. kovo 12 d. Vyriausybės posėdžio metu priimtas sprendimas dėl švietimo įstaigų uždarymo artimiausioms dviem savaitėms, tiek 2020 m. kovo 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės ekstremalių situacijų komisijos sprendimas dėl prevencijos priemonių dėl viruso COVID-19 išplitimo Vilniaus miesto savivaldybėje nėra karantino paskelbimas. Kyla klausimas, ar minėto Vyriausybės sprendimo ir Vilniaus m. savivaldybės sprendimo imperatyvių nuostatų nesilaikymas gali užtraukti atsakomybę pagal BK 277 str. 1 d.?

Iš BK 277 str. 1 d. dispozicijos galima spręsti, jog baudžiamoji atsakomybė kiltų tik tuo atveju, jei egzistuoja norminis aktas – įstatymas, Vyriausybės ar savivaldybės, ar SAM įsakymas, kuriame draudimai būtų nustatyti imperatyviai (privalomai), o ne rekomendacinio pobūdžio. BK 277 str. 1 d. uždrausta veika gali būti padaroma veikimu – kai kaltininkas aktyviais veiksmais pažeidžia sveikatos apsaugos ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos, kontrolės reikalavimus, arba neveikimu – kai kaltininkas nors turi pareigą, nevykdo iš atitinkamų teisės aktų kylančių įsipareigojimų, susijusių su sveikatos apsauga ar užkrečiamųjų ligų profilaktika, kontrole.

Taigi, darytina išvada, jog  minėto Vyriausybės sprendimo ir Vilniaus m. savivaldybės sprendimo imperatyvių nuostatų nesilaikymas galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 277 str. 1 d., tačiau tik tuo atveju, jei toks taisyklių nesilaikymas būtų pripažintas priežastimi, dėl kurios išplinta susirgimas ar kyla epidemija.

Tuo tarpu kalbant apie BK 277 str. 2 d., asmuo, būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, sukėlė pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga infekcine liga, padarė baudžiamą nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Pažymėtina, jog už šią veiką atsako tik fizinis asmuo. Šiuo atveju baudžiamosios atsakomybės klausimas atrodo aiškesnis. Už šią nusikalstamą veiką atsakytų asmuo, kuriam jau diagnozuota liga, jis yra įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis, tačiau šių taisyklių nesilaikė ir sukėlė pavojų kitiems asmenis užsikrėsti sunkia infekcine liga.

Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju nebūtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenų, kurie grįžo iš rizikingomis laikomų šalių (Kinijos, Honkongo, Irano, Japonijos, Pietų Korėjos, Singapūro, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos ir visos Italijos), tačiau nesiėmė jokių veiksmų dėl saviizoliacijos, nors vėliau ir paaiškėtų, jog asmuo grįžo užsikrėtęs ir užkrėtė kitus asmenis.

Ir vis dėl to, darytina viena esminė išvada, jog asmuo – visuomenės dalis – valstybės pilietis – šeimos narys – draugas, gyvenantis teisinėje valstybėje privalo elgtis sąžiningai ir atsakingai, vadovautis ne vien imperatyviomis įstatymų nuostatomis, tačiau sveika nuovoka ir pagarba jį supantiems žmonėms. Nekalbant apie aukščiau aptartus atvejus, kai asmens neteisėti veiksmai aiškiai reglamentuoti teisės normomis, kiekvienas iš mūsų privalo individualiai įvertinti savo rizikos atvejį bei elgtis atsargiai ir apdairiai viešojo intereso labui, o ne tik dėl gręsiančių sankcijų.

Justas Vilys

2020 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė ekstremaliąją padėtį dėl koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės. Vos po poros dienų – 2020 m. vasario 28 d. Lietuvoje patvirtintas pirmasis koronaviruso užsikrėtimo atvejis. Nors užsikrėtimo atvejų tiek Lietuvoje, tiek pasauliniu mastu nėra daug, tačiau šis reiškinys jau pradėjo daryti rimtą įtaką verslui – stringa prekių, žaliavų ir komponenčių tiekimas iš Kinijos, todėl lėtėja gamybos įmonių veikla, mažėja keliaujančių asmenų, stoja viešbučių ir aptarnavimo paslaugas teikiančių įmonių veikla, mažėja prabangos prekių vartojimas ir t.t..

Tokio reiškinio nei ilgalaikėje, nei trumpalaikėje perspektyvoje numatyti nebuvo įmanoma ir verslininkai negalėjo šiam netikėtam laikotarpiui pasiruošti. Todėl šiandien verslas, norėdamas  neprarandant mokumo pralaukti šį netikėtą reiškinį, turi operatyviai priimti sprendimus, mažinančius kaštus.

Šiame straipsnyje aptarsime kokių teisėtų priemonių gali imtis verslininkai valdydami savo įmonių darbo užmokesčio kaštus.

Išskirtume keturias teisines priemones:

1. Išleisti darbuotojus susikaupusių kasmetinių atostogų (vadovaujantis LR DK 126 str, 130 str.).
2. Išleisti darbuotojus neapmokamų atostogų (vadovaujantis LR DK 137 str. 2 d.).
3. Paskelbti darbuotojams prastovą (vadovaujantis LR DK 47 str.).
4. Nustatyti darbuotojams dalinį darbo grafiką ir kreiptis į SODRA dėl dalinio darbo kompensacijos (vadovaujantis LR DK 48 str.).

1. Kasmetinių atostogų išnaudojimas (LR DK 126 str, 130 str.)

Šis būdas verslui finansinių išlaidų nemažina, tačiau leidžia efektyviau paskirstyti ir panaudoti žmogiškuosius išteklius, nes sumažėjus gamybai, darbo poreikiui darbuotojai išleidžiami atostogų, kurias turėtų išnaudoti vėliau. Atostoginiai paprastai išmokami paskutinę darbuotojo darbo dieną prieš atostogas, tačiau tik esant darbuotojo prašymui dėl atostogų suteikimo (LR DK 130 str. 3 d.). Atostoginiai mokami įprasta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka, t.y. kartu su eiliniu darbo užmokesčiu ir netrikdo piniginių srautų. Šiuo atveju reikalingas kooperavimasis su darbuotoju ir turi būti raštiškas darbuotojo prašymas. Todėl patartina suorganizuoti darbuotojų susirinkimą ir pranešti jiems apie kritinę situaciją ir jos sprendimo būdus bei šalių sutarimu nusistatyti kasmetinių atostogų suteikimo grafiką. Kasmetinių atostogų priemonė yra ribota laike, tai yra per metus suteikiama 20 darbo dienų atostogų.

2. Neapmokamų atostogų suteikimas (LR DK 137 str. 2 d.)

Ilgiau negu vieną darbo dieną (pamainą) trunkančios nemokamos atostogos gali būti suteikiamos darbuotojo prašymu ir su darbdavio sutikimu. Todėl šiuo atveju būtinas darbuotojo ir darbdavio socialinis dialogas ir kompromisas, nes darbuotojas turi išreikšti savo valią ir paprašyti neapmokamų atostogų. Neapmokamų atostogų suteikimo metu darbo užmokestis nemokamas, tačiau išsaugoma darbo vieta. Neapmokamų atostogų suteikimo trukmės Darbo kodeksas neriboja, todėl jos gali būti suteikiamos ir ilgesniam nei vieno mėnesio laikotarpiui. Natūralu, kad neapmokamų atostogų suteikimas yra kompromisas tarp darbuotojo ir darbdavio todėl esant didesniam darbuotojų skaičiui, rekomenduotina proporcingai paskirstyti nemokamų atostogų suteikimo grafiką, kad nebūtų pažeistas darbuotojų lygiateisiškumo principas bei vienas esminių LR DK 24 str. 1 d. įtvirtintų principų: „Įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.“

3. Prastovos paskelbimas (LR DK 47 str.)

Prastova gali būti skelbiama, jei darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių. Šiuo atveju objektyviomis priežastimis tikrai gali būti laikomos dėl koronaviruso (COVID-19) objektyviai kritusios gamybos apimtys, klientų srauto sumažėjimas. Šiuo atveju darbuotojams gali būti siūloma atlikti kitas darbo funkcijas įmonėje, paliekant turėtą darbo užmokestį, taip perskirstant ir racionaliai panaudojant žmogiškuosius išteklius, tačiau darbuotojui nesutikus dirbti kito darbo, darbuotojui už pirmas tris dienas mokama 2/3 darbuotojo turėto darbo užmokesčio. Už vėlesnį laikotarpį mokamas 40% turėto vidutinio darbo užmokesčio, tačiau ne mažiau kaip minimalus LR Vyriausybės nustatytas darbo užmokestis. Šiuo atveju kyla rizika, kad darbuotojas gali nutraukti darbo sutartį pagal LR DK 56 str., t.y. jei  prastova tęstųsi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudarytų daugiau kaip keturiasdešimt penkias dienas per paskutinius dvylika mėnesių. Tokiu būdu darbuotojui nutraukus darbo sutartį, darbdavys privalės išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją.

4. Dalinis darbas ir dalinio darbo kompensacija iš SODROS (LR DK 48 str.)

Dalinis darbas gali būti nustatomas, kai dėl svarbių ekonominių priežasčių, objektyviai esančių tam tikroje teritorijoje ar ūkinės veiklos sektoriuje ir pripažintų tokiomis LR Vyriausybės (kol kas toks Vyriausybės nutarimas dal nėra priimtas), darbdavys negali suteikti darbuotojams darbo ir yra grėsmė, kad bus atleista ne mažiau 10% įmonės darbuotojų. Dalinio darbo atveju leidžiama sumažinti darbuotojo darbo grafiką iki pusės darbuotojo darbo laiko normos, taigi, įmanoma sutaupyti pusę darbo užmokesčio fondo, vieną darbo pamainą išskirstant dirbti dviems asmenims.

Išmokų mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymas (2003 m. gruodžio 16 d. Nr. IX-1904), o detali procedūra (kokius dokumentus pateikti ir kokio dydžio išmokos mokamos) reglamentuota LR Vyriausybės nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimo nr. 1656 „Dėl nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo (2017 m. birželio 28 d. Nr. 531), kuriuo buvo patvirtinti „Dalinio darbo išmokų nuostatai“.

Siekiant gauti dalinio darbo išmoką, kartu su elektronine forma pateikiamu prašymu reikia pateikti įmonės praėjusio ketvirčio finansinių ataskaitų rinkinį, taip pat dokumentus pagrindžiančius, kad būtent per paskutinį ketvirtį sumažėjo apyvarta, darbų ar paslaugų apimtis ir dėl galimo darbuotojų atleidimo buvo konsultuotasi su profesinę sąjunga arba darbo taryba.

Sprendimas dėl išmokos mokėjimo priimamas per 30 dienų nuo kreipimosi, ir mokamas ne ilgiau kaip 3 mėnesius. Dalinio darbo išmoka mokama tiesiogiai darbuotojui, o darbdavys tiesiog sumažina darbuotojui mokėtiną darbo užmokestį dėl to, kad darbuotojas mažiau dirba.

Dalinio darbo išmokos dydis yra ribojamas ir negali būti didesnis kaip 58,18 procento Lietuvos statistikos departamento skelbiamo vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) šalies ūkyje, galiojusio už praeitą kalendorinį ketvirtį nuo dalinio darbo išmokos pirmosios mokėjimo dienos.

Pastebėtina, kad dalinio darbo kompensacijos mokėjimas realiai yra galimas tik praėjus ketvirčiui per kurį krito apyvarta ir sumažėjo gamyba, paslaugų teikimas todėl tai nėra labai greitai ir lengvai pritaikoma priemonė, labiau orientuota į ilgalaikių krizių sprendimą.

Taigi darytina išvadą, kad atėjusio sunkmečio metu didžiausią efektyvumą tiek mažinant išlaidas, tiek išsaugant darbo vietas galima pasiekti ne vienos konkrečios teisinės priemonės pagalba, tačiau panaudojant visas aukščiau išvardintas teisines priemones paeiliui, t.y. pirmiausiai išnaudojant darbuotojų nepanaudotas kasmetines atostogas, susitarimo su darbuotoju būdu išleidus darbuotoją neapmokamų atostogų, paskelbus prastovą ir galiausia prašant SODROS dalinio darbo kompensacijos.

Monika Misiūnienė

Forrester Research – analitinė kompanija, kuri analizuoja visame pasaulyje didžiausią įtampą keliančias verslo, marketingo ir technologijų temas, 2020 m. sausio mėnesio pabaigoje paskelbė aktualiausias Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (toliau – BDAR) taikymo tendencijas:

• Baudos už duomenų apsaugos pažeidimus nėra labai didelės, tačiau ES valstybių narių priežiūros institucijos vis daugiau pagreičio įgauna taikydamos BDAR numatytas sankcijas, t.y. vis dažniau taikomos baudos pažeidėjams;
• Valstybės narių priežiūros institucijos nuo BDAR įsigaliojimo iki šių metų sausio mėnesio pabaigos jau paskyrė 190 baudų. Ispanijoje priimti 43 sprendimai dėl baudos skyrimo, ši ES valstybė narė pasirodė kaip aktyviausia BDAR taikytoja, kurią seka Rumunija (21 sprendimas) ir Vokietija (18 sprendimų). Surenkamų baudų sumos yra tikrai nemažos: Jungtinė Karalystė paskyrė didžiausią visų baudų sumą – 315 milijonų eurų (jeigu baudos, skirtos British Airways ir Marriot nebus pakeistos po apskundimo), toliau eina Prancūzija, skyrusi baudų už bendrą 51 milijono eurų sumą, ir Vokietija – netoli 25 milijonų eurų.
• Pagrindinė sankcijų skyrimo priežastis – nesugebėjimas tinkamai valdyti (o ne apsaugoti) duomenis. Priežiūros institucijos nustatė daugiausiai BDAR 5 straipsnio (asmens duomenų tvarkymo principai) ir 6 straipsnio (teisėti tvarkymo pagrindai) pažeidimų. Šie straipsniai įtvirtina principines asmens duomenų tvarkymo nuostatas – duomenų tikslumas ir tinkama kokybė, tvarkymo sąžiningumas, kai įmonės surenka ir tvarko minimalų reikalingą duomenų kiekį tik aiškiai apibrėžtais tikslais. Įmonėms sunkiai sekasi atitikti reikalavimus, BDAR keliamus duomenų subjekto sutikimui kaip teisėtam duomenų tvarkymo pagrindui, taip pat neretai ir kitiems teisėtiems duomenų tvarkymo pagrindams.
• Dėl paminėtų BDAR pažeidimų sankcijų skyrimas dar tik įsibėgėja, tai tik pradinis etapas. Daugelis saugos ir rizikų valdymo specialistų tikėjosi, kad pagrindinė BDAR sankcijų taikymo priežastis bus duomenų saugos pažeidimai ir netinkami pranešimai (arba nepranešimai) apie saugos pažeidimus. Priežiūros institucijos apie 50 kartų ėmėsi veiksmų dėl BDAR 32 straipsnio pažeidimo (saugos reikalavimai) ir dar keletą kartų – dėl netinkamo pranešimo apie saugos pažeidimus. Šie atvejai rodo, kad saugos incidentas yra tik atspirties taškas, skiriant baudą. Tyrimai, kurie buvo atlikti dėl didžiausių pažeidimų po BDAR įsigaliojimo, parodė ne tik specifines sąlygas saugos incidentams kilti, bet ir atskleidė, kad labai silpnai užtikrinama duomenų apsauga. Nuo pat 2018 metų priežiūros institucijų dėmesio centre buvo autentifikavimo procedūrų pakankamumo klausimas (t.y., ar valdytojai taiko, ir ar taiko pakankamas autentifikavimo procedūras).
• Net ir vieno kliento duomenų tvarkymo pažeidimas gali kainuoti labai brangiai. Priežiūros institucijos vertina pažeidimo poveikį, ne tik jo apimtį. Pvz., Ispanijos priežiūros institucija nubaudė du telekomunikacijų paslaugų tiekėjus, kurių kiekvienas turėjo konfliktą tik su vienu klientu. Vienas tiekėjas klientui per klaidą atskleidė trečiosios šalies kvalifikacinius duomenis, taip suteikdamas klientui prieigą prie neskelbtinų jautrių trečiosios šalies duomenų. Šis vienkartinis atvejis tiekėjui kainavo 60 000 eurų. Kitas tiekėjas buvo nubaustas beveik 40 000 eurų bauda dėl to, kad tvarkė vieno kliento duomenis, neturėdamas tam šio kliento sutikimo. Vokietijoje ligoninė buvo nubausta 105 000 eurų bauda už BDAR pažeidimus, susijusius tik su vieno paciento netinkamu duomenų tvarkymu.
• Nepagarba duomenų subjektų teisėms sukels naują sankcijų bangą. Tyrimų kompanija Forrester prognozuoja, jog kita sankcijų banga kils dėl to, kad valdytojai nesugebės tinkamai įgyvendinti duomenų subjektų teisių. Naujausios skirtos baudos yra susijusios su netinkamu duomenų subjekto teisės žinoti ir teisės į duomenų ištrynimą įgyvendinimu. Pvz., vienai Vokietijos nekilnojamo turto įmonei buvo paskirta 14,5 milijonų eurų bauda dėl to, kad ši įmonė (be kitų pažeidimų) archyvavo asmens duomenis tokiu būdu, kuris neleido archyvuojamų duomenų ištrinti. Paminėtina ir tai, jog šiandien daugiausiai sunkumų pasitaiko dėl klientų-duomenų subjektų prašymų įgyvendinimo, ko pasekmėje yra skiriamos baudos, tačiau numatoma, jog tuoj prasidės baudų skyrimas ir dėl darbuotojų-duomenų subjektų prašymų netinkamo įvykdymo. Bulgarijoje jau yra nubaustas darbdavys dėl pavėluoto ir nepilno atsakymo į darbuotojo prašymą.
• Dar vienas didelis klausimas asmens duomenų tvarkymo srityje – tai trečiųjų šalių rizikų suvaldymas. Trečiųjų šalių rizikų valdymas nėra nauja tema saugos ir rizikų valdymo specialistams, tačiau tik dabar aiškėja, kaip trečiosios šalys įtakoja valdytojo taikomas privatumo (t. y. asmens duomenų apsaugos) priemones. Trečioji šalis, kuri nepaklūsta valdytojo nustatytai privatumo politikai ir netaiko tokio paties privatumo lygio, kurį taiko valdytojas, gali sugriauti ne tik visą valdytojo privatumo sistemą, bet ir valdytojo prekinį ženklą, reputaciją, klientų pasitikėjimą ir partnerių ekosistemą. Įvertinus visą grandinę nuo prekių, paslaugų tiekėjo iki subrangovo, subtiekėjo, iki duomenų tiekėjo, iki partnerių, su kuriais dalinamasi asmens duomenimis, akivaizdu, kad trečiųjų šalių rizika turi didelę reikšmę ir įtaką privatumui. Deja, bet dabar taikomos patikrinimo procedūros nepašalins šios rizikos. Vietoj to, patariama ieškoti būdų, kaip suderinti ir išnaudoti technologijas, besikryžminančias funkcines žinias ir duomenis bei išorines saugos ir rizikos valdymo specialistų įžvalgas, kad būtų automatizuotas trečiųjų šalių valdymas, siekiant užtikrinti privatumą.

Šaltinis –  https://go.forrester.com/blogs/guess-what-gdpr-enforcement-is-on-fire/

Monika Misiūnienė

2020 m. sausio 28 dieną Lietuva paminėjo Europos duomenų apsaugos dieną. Ši diena įtvirtinta Europos Tarybos iniciatyva, siekiant plėsti Europos piliečių žinias apie asmens duomenų apsaugos problemas, taip pat informuoti piliečius apie jų teises bei atsakomybę. Europos valstybės šią dieną organizuoja įvairius renginius, kad kuo daugiau Europos gyventojų sužinotų apie savo teises asmens duomenų apsaugos srityje. Šia proga Lietuvoje buvo organizuotas didžiausias, jau tradicija tampantis renginys – Tarptautinė asmens duomenų apsaugos konferencija – ADA Day 2020.

Konferencijoje pasisakė tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių pranešėjai įvairiomis šių dienų aktualijomis asmens duomenų apsaugos srityje, tačiau pati konferencija skirta ne atsakyti, tačiau iškelti aktualiausius klausimus ir pradėti diskusiją minėta tema.

Renginyje buvo akcentuota, kad pagrindinės šių dienų aktualijos jau nebėra Bendrasis asmens duomenų apsaugos reglamentas (toliau- BDAR) ir jo reikalavimai, nors daugelis Lietuvos įmonių iki šiol nėra įgyvendinę minimalių asmens duomenų apsaugos reikalavimų reikiamu mastu. Pasaulis šiuo metu intensyviai diskutuoja apie ketvirtąją pramonės revoliuciją, biometrinius duomenis ir dirbtinį intelektą bei šių dviejų sričių apjungimo galimybes, perspektyvas, grėsmes. Pažymėtina, jog Europa šiais klausimais gana konservatyvi, lyginant su Kinija, Indija  ir JAV. Europos Sąjunga laikosi draudimo pozicijos, kai tuo tarpu JAV daug laisviau vertina duomenų kaupimą ir tvarkymą.

Paanalizuokime plačiau aktualią asmens duomenų apsaugos problematiką.

Biometriniai duomenys – kas tai?

Biometriniai duomenys –  tai duomenys, kurie susiję su fizinio asmens fizinėmis, fiziologinėmis arba elgesio savybėmis, pagal kurias galima konkrečiai nustatyti asmens tapatybę (pavyzdžiui, pirštų atspaudai, akių rainelės raštas ar skaitmeninės veido nuotraukos, padarytos asmens tapatybės nustatymo tikslais). BDAR nustato biometrinių duomenų sąrašą ir draudžia juos tvarkyti, išskyrus, kai tai griežtai reglamentuota teisės aktais. JAV, visų pirma, gerokai plačiau apibrėžia, kas tai yra biometriniai duomenys, antra, linkusi pirmiausia kaupti tokius duomenis, o po to jau, atsižvelgiant į praktinį panaudojimą, vertinti, ką reikia reglamentuoti detaliau. Indijoje kaupiami visų rezidentų, vyresnių nei 18 metų biografiniai ir biometriniai duomenys. Kinija, kuri įvardinama kaip skaitmeninės diktatūros (angl. Digital dictatorship) pavyzdys, ne tik renka pačius įvairiausius duomenis apie gyventojus, bet ir aktyviai juos profiliuoja, skirsto „socialinius kreditus“ (pvz., pernai metais, vadovaujantis Nacionalinio Viešojo Kreditų Informacijos Centro duomenimis, dėl nesumokėtų mokesčių 5,5 milijono Kinijos gyventojų buvo užblokuota galimybė įsigyti traukinio bilietą), taigi, vykdomas nuolatinis totalus gyventojų sekimas, vyksta duomenų mainai įvairiose informacinėse sistemose ir duomenų bazėse.

Paminėtini biometrinių duomenų, kurie bus aktyviai naudojami ateityje, pavyzdžiai – fiziologiniai duomenys: DNR, kraujagyslės, kvapas; elgesio duomenys: judesiai, spausdinimo klaviatūra greitis, širdies ritmas, balsas.

Konferencijoje aptartos biometrinių duomenų panaudojimo galimybės ir teikiama nauda (pagrindiniai privalumai – prevencija ir saugumas), taip pat įvardintos grėsmės – sukčiavimas, duomenų vagystės, sekimas internete, žmonių elgesys tampa produktu, įžvelgiama grėsmė ateities kartų natūraliam vystymuisi.

Dirbtinis intelektas ir jo galimybės

Vieningo atsakymo į klausimą, kas yra dirbtinis intelektas (DI), ko gero, nerasime. Tiek mokslininkai, tiek praktikai neprieina vieningos nuomonės dėl dirbtinio intelekto sąvokos reikšmės, todėl egzistuoja daug apibrėžimų. Paprastai tariant, dirbtinis intelektas suvokiamas kaip technologijų sugebėjimas teisingai interpretuoti išorinius duomenis, mokytis iš jų ir panaudoti tokias savo sukauptas žinias, kad būtų įgyvendinti konkretūs tikslai ir uždaviniai, lanksčiai juos pritaikant. Dirbtinis intelektas skiriasi nuo įprastų kompiuterinių programų ar robotų tuo, kad pats gali apsimokyti ir ateityje atlikdamas tą patį veiksmą gali elgtis jau kitaip, priklausomai nuo prieš tai atliktų veiksmų analizės. Pažymėtina ir tai, jog dirbtinio intelekto veiksmų („minčių“) greitis tūkstančius kartų viršija žmogaus veiksmų greitį, pvz. analitinę užduotį, kurią žmogui atlikti prireiktų 36 000 valandų, DI gali atlikti per 2 minutes.

Numatoma, jog šių metų vasario mėnesį ES paskelbs Baltąją knygą apie DI, kai tuo tarpu Kinija ir JAV jau yra pažengusios šioje srityje toli į priekį.

Didieji informacinių technologijų gigantai Google ir Microsoft konferencijoje pristatydamos savuosius DI principus, akcentavo, kad jie skirti užtikrinti, jog DI bus naudojamas išimtinai žmonijos gerovei kurti. Laikas parodys, ar šie principai iš tiesų gyvuos, ar liks deklaratyvūs.

Google nurodo, jog šiandien aktualus ne tik DI pritaikymas kasdieniniame gyvenime, tačiau vis didesnį pagreitį įgyja įrenginių mokymasis (angl. mashine learning) – kai technologiniai įrenginiai nuolat mokosi iš savo surinktų ir turimų duomenų, kad pateiktų vartotojui vis geresnius rezultatus pagal pastarojo nustatytus paieškos parametrus, vietoje to, kad įrenginiai veiktų pagal nustatytąsias taisykles (angl. rule-based codes). Tokie įrenginiai vadinami neuroniniais tinklais (angl. neural nets). Neuroniniai tinklai padeda sprendžiant dviejų rūšių – klasifikavimo ir prognozavimo – uždavinius. Šiuo metu Google naudoja dirbtinį intelektą ir įrenginių mokymąsi visuose savo produktuose – Could, Assistant, Clips, Android, Maps, Search, Home, Gmail, Cardboard, Ads, YouTube, Translate, Photos, Drive, Play, kt. Google yra įsigijusi pažangias duomenų rinkimo ir tvarkymo paslaugas ir produktus kuriančias įmones – Waymo, fitbit, nest, DeepMind, SideWalkLabs, akivaizdu, jog ateityje supirkinės tokias įmones ir toliau, atitinkamai savo rankose didindama duomenų prieinamumo apimtį.

Microsoft taip pat deklaruoja DI panaudojimą žmonijos gerovei, ypač sveikatai, žemės ūkiui. Akcentuota, ir su tuo neįmanoma nesutikti, jog visgi DI panaudojimo rezultatas visada priklauso nuo žmogaus, stovinčio už DI, siekių.

Taigi darytina išvada, kad ES dar tik pakeliui į platesnį DI reguliavimą. Kiekvienos ES valstybės narės valdžios institucijos privalės prisidėti prie esamos DI aplinkos analizės, vertinimo ir reguliavimo.

Belieka tikėtis, jog verslas taip pat neliks abejingas, įsijungs į šį procesą, padėdamas praktiniais patarimais ir pasiūlymais, ir bendromis pajėgomis bus subalansuotas reikalingas reguliavimas ir apsauga nuo piktnaudžiavimo.

Giedrė Čitavičiūtė

2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – Mediacijos įstatymas arba Įstatymas) nuostatos, numatančios privalomosios mediacijos taikymą visuose šeimos ginčuose (bylose dėl santuokos nutraukimo, vaiko išlaikymo priteisimo, gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir kitose šeimos bylose). Mediacija yra alternatyva teisminiam ginčo sprendimui. Mediacijos metu neutralus kvalifikuotas tarpininkas – mediatorius padeda ginčo šalims rasti taikų jiems geriausią sprendimą. Pažymėtina, jog iki nurodytų pataisų įsigaliojimo praktikuojančių teisininkų bendruomenėje buvo abejojama šio instituto efektyvumu ir tinkamumu sprendžiant santuokos nutraukimo bylas, kuriose viena iš šalių patiria smurtą arba dėl ribotų mediacijos taikymo galimybių – pvz. mediatorius neturi galimybės pritaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Visgi išsakyta kritika įstatymo pataisoms yra nevisiškai pagrįsta, kadangi Įstatymas numato, jog bet kuri ginčo šalis, nesutinkanti su mediacija, bet kurioje stadijoje turi teisę nutraukti procesą nenurodydama priežasčių ir kreiptis tiesiogiai į teismą, faktiškai nesinaudodama mediacijos institutu.

Pavyzdžiui, vadovaujantis Įstatymo pataisomis, kai santuokos nutraukimą inicijuoja viena šalis visais atvejais, vietoj ieškinio teismui, pirmiausia turi pateikti prašymą dėl privalomosios mediacijos vykdymo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – VGTPT) (prašymo formas galima rasti VGTPT svetainėje adresu – http://vgtpt.lrv.lt/lt/nuorodos/prasymai). VGTPT, gavusi prašymą, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas išsiunčia kitai šaliai pranešimą apie gautą prašymą. Priešinga šalis gali per 15 darbo dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos pateikti savo atsakymą VGTPT – sutinka ar nesutinka su mediacijos taikymu. Tada galimi trys variantai:

• Kai priešinga šalis išreiškia valią taikyti mediaciją, VGTPT paskiria mediatorių ir pradedama mediacijos procedūra.
• Kai priešinga šalis nesutinka su mediacija – VGTPT tarnyba išduoda pažymą dėl įstatymuose nustatyto reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įvykdymo.
• Jeigu per 15 darbo dienų priešinga šalis neatsako, laikoma, kad šalis, iniciavusi mediaciją, gali kreiptis tiesiai į teismą, nes nebuvo abipusio sutarimo dėl privalomosios mediacijos. Tokiu atveju VGTPT išduoda pažymą dėl įstatymuose nustatyto reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įvykdymo.

Taip pat pastebėtina, kad jeigu šalis, iniciavusi santuokos nutraukimą, iš tiesų nepageidauja šio klausimo spręsti mediacijoje (po to, kai priešinga šalis sutinka taikyti mediaciją), ji gali bet kada pateikti rašytinį pareiškimą dėl pasitraukimo iš mediacijos priešingai šaliai ir mediatoriui. Tokiu atveju mediatorius išduoda pažymą dėl mediacijos įvykdymo ir laikoma, kad mediacija pasinaudota tinkamai, su išduota pažyma šalis  jau galėtų pateikti ieškinį teismui įprasta tvarka.

Akcentuotina tai, kad privaloma meditacijos procedūra taikoma tik tais atvejais, kai santuoka nutraukiama pagal vieno iš sutuoktinių ieškinį. Tais atvejais, kai santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru susitarimu, privalomosios mediacijos procedūra netaikoma, šalys įprasta tvarka pateikia prašymą teismui dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių bendru sutikimu su pasirašyta šalių sutartimi dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių.

Vienas iš privalomosios mediacijos trūkumų yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – įstatymas expressis verbis nenumato, kokiu būdu šalis, siekianti, kad šeimos byloje būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (pavyzdžiui, įpareigojimas vieną sutuoktinį gyventi skyrium, vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas, įpareigojimas sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu, laikino išlaikymo vaikui ar kitam sutuoktiniui priteisimas ir pan.), turėtų teikti prašymą dėl šių priemonių pritaikymo. Pažymėtina, kad laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti tik teismas, mediatoriai tokios kompetencijos neturi. Taigi, nesant reguliavimo įstatymo lygmeniu bei teismų praktikos, nėra aiškaus atsakymo, kokiu būdu privalomosios mediacijos procese šaliai pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. VGTPT specialistų nuomone, kai nagrinėjamame ginče dėl šeimos teisinių santykių atsiranda poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šalis turėtų kreiptis su atskiru prašymu į teismą, paaiškinant, kad vyksta privalomosios mediacijos procedūra. Žinoma, toks procedūros „dubliavimas“, kai klausimai, kilę iš tų pačių teisinių santykių, sprendžiami ir teisme ir mediacijoje, yra pakankamai sudėtingas šaliai, ypač kai ginčo šalis neturi teisinio išsilavinimo. Apskritai, kol nėra teismų praktikos šiuo klausimu, galima tik spėti, ar tokius prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismai tenkins. Tikėtina, jog teismai arba įstatymų leidėjas šį klausimą turėtų išspręsti netolimoje ateityje, nes ginčo šalims, kurios naudojasi privalomąja mediacija aiškumas ir galimybė realiai naudotis visomis procesinėmis teisėmis yra būtini.

Taigi, vadovaujantis galiojančia Mediacijos įstatymo redakcija, akivaizdu, jog drastiškų pokyčių šeimos bylose po 2020 m. sausio 1 d. neįvyko. Įstatymo leidėjas pataisomis siekė padidinti mediacijos instituto naudojimą, sutrumpinti ginčo sprendimo laiką, sumažinti šalių bylinėjimosi kaštus ir palengvinti procesą psichologiškai, tačiau mediacijos savanoriškumo principas net ir privalomosios mediacijos atveju liko galioti. Galima teigti, jog vienintelis reikšmingas pokytis šaliai, neketinančiai naudotis mediacijos institutu, yra tai, jog iki ieškinio padavimo teismui maždaug vieną mėnesį reikės skirti formalios procedūros atlikimui. Mediacijos institutą matome kaip inovatyvų ir šiuolaikišką ginčų sprendimo būdą, tačiau akivaizdu, jog ne kiekvienoje byloje jis gali padėti – mūsų kontoros specialistai kruopščiai įvertinę kiekvieno kliento individualią situaciją bei poreikius, ras ir pasiūlys kliento interesus geriausiai atitinkantį sprendimą.

Airida Bernotaitė

Besibaigiant 2019 metams buvo priimtas teismo sprendimas, vadovaujantis kuriuo apgynėme mūsų kliento teisę į išlaidų, patirtų dėl nepagrįsto vartotojo skundo, atlyginimą.

2018 m. mūsų klientas – paslaugas teikianti įmonė – buvo apskųsta Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (toliau – VVTAT) dėl netinkamos kokybės paslaugų suteikimo. Atstovaudami klientą, paruošėme teisinius dokumentus ir tiesiogiai atstovavome VVTAT. Išnagrinėjusi skundą, VVTAT nesutiko su vartotojo pateiktais reikalavimais kompensuoti patirtus nuostolius ir skundą atmetė.

Nors vartotojo skundas buvo atmestas, bet faktiškai įmonė patyrė išlaidas už advokato teisinę pagalbą, nagrinėjant ginčą ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje. Deja, bet Lietuvoje buvo susiformavusi tokia praktika, kad verslininkai visas išlaidas, patirtas dėl nepagrįstų vartotojų skundų VVTAT, dengdavo savo kaštais. Vartotojų teisių apsaugos įstatyme tiesiogiai įtvirtinta teisė teikti prašymus dėl patirtų išlaidų, susijusių su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra, atlyginimo, yra skirta išimtinai tik vartotojui. Tačiau tokia teisė minėtame įstatyme nėra tiesiogiai nustatyta verslininkams tuo atveju, jei vartotojas pateikia nepagrįstą skundą prieš verslininką.

Atsižvelgiant į LR Konstitucijoje įtvirtintą asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) lygiateisiškumo principą bei interesų pusiausvyros principą, atstovaudami savo klientą, kreipėmės į teismą reikalaudami atlyginti patirtas išlaidas už teisinę pagalbą, nagrinėjant nepagrįstą vartotojo skundą ir apgynėme kliento teisėtą interesą. Pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino mūsų reikalavimą ir pasisakė, jog verslininkui, patyrusiam išlaidas, susijusias su neteisminio sprendimo procedūra, neturėtų būti paneigiama galimybė gauti nuostolių atlyginimą, remiantis bendrosiomis LR civilinio kodekso nuostatomis dėl žalos (nuostolių) atlyginimo esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms.

Vartotojas ir jo advokatai nesutiko su šiuo pirmosios instancijos sprendimu ir pateikė apeliacinį skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą toliau nuosekliai ir argumentuotai laikėmės savo pozicijos, kad nepagrįsto skundo pateikimas VVTAT kvalifikuotinas kaip atsakovo neteisėti veiksmai dėl kurių mūsų klientas ir patyrė nuostolius. Sutikdamas su mūsų pozicija, apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinį skundą. Tokiu būdu teismas pripažino dvi svarbias verslo subjektų teises, ginantis nuo nepagrįstų vartotojų skundų:

• verslininkas turi teisę turėti advokatą, atstovaujantį jo interesams ginantis nuo nepagrįstų vartotojų skundų Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje;
• verslininkas turi teisę reikalauti iš nesąžiningo vartotojo padengti įmonės patirtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą.

UŽ NETINKAMĄ VERTIMĄ – VERTĖJAS PRIVERSTAS ATLYGINTI ŽALĄ 

Justas Vilys

Neretas atvejis, kai vertimų paslaugas teikiančios įmonės padaro klaidų, neteisingai, nekokybiškai išverčia tekstą, tačiau dažniausiai paslaugas užsisakęs asmuo numoja į tai ranka, esą paslaugos kaina nėra labai didelė, ginčytis nėra prasmės, bylinėjimosi kaina gali kelis kartus viršyti paslaugos vertę. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai vieno žodžio neteisingas vertimas nulemia viso teksto turinį ir pagal tokį vertimą atliekami brangūs sprendimai. Mūsų klientui nutiko būtent taip, kai dėl vos keliolikos eurų vertės vertimo buvo išvažiuota studijuoti į užsienį ir tik nuvykus paaiškėjo, kad studijos negalimos dėl neįvykdytų reikalavimų. Teismine tvarka iš vertimų biuro išreikalavome visą žalą ir visas bylinėjimosi išlaidas.

Svarbu pastebėti, kad žalos dydis ir bylinėjimosi išlaidos daugiau nei septyniasdešimt kartų viršijo pačios vertimo paslaugos kainą ir vertimų biuras turėjo atlyginti daugiau nei tūkstantį eurų žalos ir bylinėjimosi išlaidų, kai vertimo kaina buvo vos 15 eurų.  

Daugelis žmonių yra įsitikinę, kad Lietuvos vartotojų teisių apsaugos sistema dar nėra tokia pažangi ir efektyvi, jog būtų galima drąsiai teigti, kad dėl netinkamo vertimo nukentėjusiems vartotojams, būtų įprasta atlyginti patirtus nuostolius. Ir nors tokia praktika, kai asmens patyrusio žalos dėl nekokybiško vertimo teisės yra prižįstamos ir atkuriamos teisme, yra didelė retenybė, tačiau dėka mūsų teikiamų profesionalių teisinių paslaugų, vartotojo interesai nelieka už teisės ribų.

Į mūsų kontorą teisinės pagalbos kreipėsi vartotoja, nukentėjusi nuo netinkamai vertimo paslaugas suteikusios įmonės. Mergina nusprendusi studijuoti viename Vokietijos universitete gavo sąrašą dokumentų, kuriuos reikia pateikti tam, kad būtų įtraukta į studentų sąrašus. Sąrašas buvo pateiktas vokiečių kalba ir atsižvelgdama į tai, jog tikslus ir teisingas dokumento išvertimas yra ypatingai reikšmingas sprendžiant jos priėmimo studijuoti klausimą, kreipėsi į profesionalias vertimo paslaugas teikiančią įmonę. Pagal gautą vertimą išsiuntusi visus dokumentus universitetui būsima studentė sumokėjo už bendrabučio kambarį ir nusipirko lėktuvo bilietus. Nuvykusi į pasirinktą universitetą ieškovė sužinojo, jog nėra priimta studijuoti, dėl to jog nėra išlaikiusi vokiečių kalbos egzamino, leidžiančio jai studijuoti aukštojoje mokykloje. Tokia problema iškilo dėl netikslaus vertimo – buvo klaidingai išverstas vienas žodis, kuriuo nustatomi reikalavimai abiturientui, norinčiam studijuoti užsienio mokymo įstaigoje. Vertimų biure vienai ilgai sąvokai (reikalaujančiai kalbos žinių įrodymo) buvo suteikta kardinaliai priešinga reikšmė, nei tikroji, tai yra buvo nurodoma, kad papildomas dokumentas, įrodantis vokiečių kalbos žinias nereikalingas.

Atsakovas, nesutikdamas su mūsų klientės pateiktu ieškiniu dėl žalos atlyginimo, teigė, jog klientė pati turėjo suprasti, kad norint studijuoti Vokietijoje reikia išlaikyti vokiečių kalbos egzaminą. Taip pat teigia, jog ieškovė į universitetą galėjo būti nepriimta dėl kitų priežasčių, nebūtinai dėl vokiečių kalbos žinių neturėjo, o tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinio ryšio nėra.

Gindami savo klientės interesus teisme nurodėme, kad būtent netinkamas teksto vertimas ieškovei leido suprasti, jog studijuoti Vokietijos universitete nėra kliūčių ir dėl to buvo patirtos išlaidos susijusios su bendrabučio nuoma ir kelione. Taigi tarp atsiradusios žalos ir atsakovo veiksmų yra akivaizdus tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas įvertinęs mūsų argumentus pripažino, kad ieškovė buvo suklaidinta ir netinkamai suvokė stojimo į Vokietijos universitetą sąlygas būtent dėl netikslaus ir nekvalifikuoto vertimo. Taip pat teismas pažymėjo, jog Atsakovas norėdamas įrodyti, jog Ieškovė į universitetą galėjo būti nepriimta ir dėl kitų priežasčių, privalėjo pateikti konkrečius įrodymus, o ne remtis savo nuomone, spėlionėmis ir samprotavimais. Dėl to teismas pripažino, jog Ieškovė turi teisę į visišką patirtos žalos atlyginimą už lėktuvo bilietus, bendrabučio kambario nuomą bei išlaidas advokatui pagal CK 6.251 str. 1 d.

Panašiose situacijose klientai dažnai prieš kreipdamiesi pagalbos intuityviai galvoja, jog jų interesai yra mažareikšmiai, bylinėjimosi išlaidos yra neproporcingai didelės ir kad veiksmingos pažeistų gynybos tikėtis neverta, tačiau šis teismo sprendimas yra ženklas uždegęs žalią šviesą pilnaverčiui vartotojų teisių apsaugos mechanizmui. Mūsų klientės atvejis įrodo, jog vartotojai, nukentėję nuo netinkamai paslaugas teikusio verslo subjekto, neturi bijoti kreiptis pagalbos. Nepaisant to, jog vertimo paslaugų kokybė teisme ginčo objektu būna itin retai ir praktikos šiuo klausimu nėra, tačiau mūsų teikiamos kvalifikuotos teisinės pagalbos dėka pažeistų teisių atkūrimas yra įmanomas ir prieinamas kiekvienam nukentėjusiam vartotojui.

Dr.  Agnė Juškevičiūtė-Vilienė

Plečiantis miestams ir gamybai, gausėjant gyventojų, daugėjant verslų ir įvairių projektų, aplinkosauga vis dažniau tampa karštų diskusijų tema. Susikalbėti tampa itin sunku, kai į šią diskusiją įtraukiami klausimai apie privačią nuosavybę ir jos panaudojimą ūkinėje veikloje. Bendruomenė kaltina tuos, kurie imasi ūkinės veiklos, neatsakingu požiūriu į gamtą, o valdžią – aplaidumu ir neveikimu saugant aplinką. Tie, kurie nori vystyti ūkinę veiklą, piktinasi dėl pernelyg griežto valdžios teisinio reguliavimo ir nesupratingos bendruomenės, ir pan. Nepaisant kylančio konflikto, taikiai ir konstruktyviai diskutuoti aplinkos apsaugos ir ūkinės veiklos vystymo klausimais yra tikrai įmanoma. Tai įrodo mūsų advokatų kontoros advokatės dr. Agnės Juškevičiūtės-Vilienės straipsnis „Asmens teisė į sveiką ir švarią aplinką vs. asmens ūkinės veiklos laisvė“.

Pagrindinės moksliniame straipsnyje padarytos išvados:

• Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtinta asmens teisė į sveiką ir švarią aplinką, tačiau ją pripažįsta aukščiausieji Lietuvos Respublikos teismai savo jurisprudencijoje.
• Asmens ūkinės veiklos laisvė arba paprasčiau tariant verslo laisvė yra tiesiogiai įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekste, tačiau dar sunkiai pripažįstama Lietuvos teismų kaip žmogaus laisvė ir teisė reikalauti iš valstybės institucijų netrukdyti vykdyti ekonominę veiklą.
• Išanalizavus straipsnyje Konstitucinio Teismo bylas, susijusias su atlieku tvarkymu , buvo padaryta išvada, kad Konstitucinis Teismas, kaip vienas iš aukščiausių Lietuvos teismų, dažniau leidžia apriboti verslininkų iniciatyvas ir jų ekonomines laisves nei asmens teisę į sveiką ir švarią aplinką.

Minėtas straipsnis yra išspausdintas Liber Amicorumknygoje „Teisės viršenybės link“, skirtoje ilgamečio VU Teisės fakulteto profesoriaus, žinomo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos teisės mokslininko Antano Marcijono 80-mečiui. El. versiją galima rasti: http://www.tf.vu.lt/wp-content/uploads/2019/06/teises_virsenybes_link_145x205mm_INTERNETUI_geras.pdf.

(Foto iš: http://www.ukmerge.lt/go.php/lit/0a429882b4c875dd847ad6c0f979104c).

Gintarė Demir

Nuo 2019 m. kovo 1 d. įsigaliojo ir 2019 m. liepos 1 d. įsigalios nemažai užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančių teisės aktų pasikeitimų.

 I. Pasikeitimai, susiję su užsieniečių įdarbinimu, įsigalioję nuo 2019 m. kovo 1 d.:

 1. Į Lietuvos Respubliką ne aukštos kvalifikacijos darbusatvykstantiems dirbti užsieniečiams nebereikia pateikti dokumentų, patvirtinančių:

a) jų turimą kvalifikaciją;

b) ne mažesnę negu 1 metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 2 metus (aukštos profesinės kvalifikacijos užsieniečiai ir toliau migracijos departamentui turės pateikti jų kvalifikaciją įrodančius dokumentus).

Užsienietį įdarbinantis darbdavys migracijos institucijai turi pateikti tik tarpininkavimo raštą (Užimtumo tarnybai – pažymą), kuriame turi būti nurodyta užsieniečio turima kvalifikacija, užsieniečio dabartinė ir buvusi (-ios) darbovietė (-ės), kuriose užsienietis pagal profesiją dirbo pastaruosius 2 metus, darbo joje (jose) laikotarpis ir pareigos.

Nepaisant to, kad nei užsieniečio kvalifikaciją patvirtinantis diplomas nei pažyma iš užsieniečio darbovietės apie jo darbo patirtį neturi būti teikiama valstybės institucijoms (Užimtumo tarnybai ir Migracijos departamentui), užsienietį įdarbinantis darbdavys turi įsitikinti, kad užsienietis turi dokumentus, patvirtinančius įdarbinamo užsieniečio turimą kvalifikaciją (diplomą, pažymėjimą ar pan.) ir ne mažesnę nei 1 metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 2 metus (darbo knygelę, pažymą iš dabartinės ir (ar) buvusios darbovietės ir pan.).

2.Užimtumo tarnyboje nebereikia registruoti darbo sutarties, sudarytos su užsieniečiu, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje.

3. Užsieniečiams,pakeitusiems Lietuvos Respublikoje darbo funkciją pas tą patį darbdavį arba pakeitusiems darbdavį,nebereikia įsigyti naujo leidimo laikinai gyventi. Tačiau tokiu atveju užsienietis turi ne vėliau kaip likus 3 mėnesiams iki planuojamo pakeitimo pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Migracijos departamentas per 20 darbo dienų priima sprendimą dėl leidimo užsieniečiui-darbuotojui pakeisti darbdavį ar darbo funkciją.

4. Komandiruojamiems užsieniečiams grąžinama pareiga įsigyti leidimus dirbti Lietuvoje, išskyrus, jei užsienietis atvyksta dirbti į įmonę, įtrauktą į Patvirtintų įmonių sąrašą.

II. Pakeitimai, susiję su nacionalinių vizų išdavimu:

1. 2019 m. vasario 11 d. įsakymu[1], pakeitus Vizos išdavimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), buvo sukonkretinta, kokiais atvejais nacionalinė viza gali būti išduodama ilgalaikio buvimo Lietuvos Respublikoje pagrindu, t.y.:

• atvykstantiems gydymosi, medicininės reabilitacijos tikslais;
• atvykstantiems tobulinti aukštos pridėtinės vertės profesinę kvalifikaciją;
• atvykstantiems atlikti techninės priežiūros bei remonto darbus;
• savanorių programų dalyviams;
• mokiniams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką mokytis į bendrojo ugdymo mokyklą pagal tarptautines moksleivių mainų programas;
• dėl kurių tarpininkauja valstybinė institucija.

2. Pakeitus Aprašą taip pat nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo išduota 1 metus galiojanti daugkartinė nacionalinė viza ar kelios daugkartinės nacionalinės vizos, kurių bendras galiojimo laikotarpis yra 1 metai, kita daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduota, jei nuo turėtos vizos ar turėtų vizų bendro galiojimo laiko pabaigos yra praėję daugiau kaip 180 dienų (išimtis tuo atveju, kai prašymas daugkartinei nacionalinei vizai pateikiamas tuo pagrindu, kad užsienietis pateikė prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę). Pastebėtina, jog iki Aprašo pakeitimo užsienietis dėl naujos vizos išdavimo, kuomet prieš tai jau turėjo 1 metus galiojančią nacionalinę vizą, galėjo kreiptis praėjus perpus trumpesniam- 90 dienų – laikotarpiui.

III. Nuo 2019 m. liepos 1 d. paprastėja kvietimų užsieniečiams atvykti procedūra:

1. Norint pakviesti užsienietį atvykti į Lietuvos Respubliką, nereikės migracijos institucijai teikti prašymo kvietimui patvirtinti.Norintis pakviesti užsienietį asmuo turės tik užpildyti ir pateikti kvietimą – tarpininkavimo raštą Šengeno vizai gauti, kuris patvirtins tiekėjo įsipareigojimą pasirūpinti, kad užsienietis bus tinkamai apgyvendintas, turės sveikatos draudimą, prireikus padengs užsieniečio gydymo ir (ar) išsiuntimo išlaidas.

2. Vadovaujantis įsigaliosiančia užsieniečių kvietimų tvarka:

• neliks tarpinės grandies – kvietimo tvirtinimo migracijos tarnyboje;
• nereikės pateiktigyvenamosios patalpos, kurioje užsienietis bus apgyvendinamas, savininko sutikimo apgyvendinti užsienietįjam nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje;
• kvietimai bus teikiami nemokamai(iki šiol kvietimo patvirtinimo kaina buvo 4,90 EUR);
• nebus ribojamas teikiamų kvietimų skaičius(iki šiol per kalendorinius metus fizinis asmuo galėjo pateikti ne daugiau kaip 20, o juridinis asmuo – ne daugiau kaip 50 prašymų patvirtinti kvietimą).

IV. Nuo 2019 m. liepos 1 d. paprastėja leidimų gyventi išdavimo ir keitimo procedūra: 

Vadovaujantis nauja tvarka užsieniečiui pateikiant prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi bus paimami ir užsieniečio biometriniai duomenys. Tokiu atveju migracijos institucijai priėmus teigiamą sprendimą dėl užsieniečio pateikto prašymo, leidimas gyventi bus gaminamas automatiškai ir užsieniečiui reikės atvykti tik jo pasiimti. Taigi, įsigaliojus šiems pakeitimams, užsieniečiai vietoj trijų apsilankymų migracijos institucijoje, turės apsilankyti du kartus – pateikiant prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi ir atsiimant pagamintą leidimo gyventi šalyje kortelę.

Mūsų kontora specializuojasi migracijos teisės srityje ir stebi šios teisės šakos aktų kaitą. Vadovaujantis atliekamomis mūsų kontoros pastarųjų metų analizėmis, užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojantys teisės aktai vis griežtėjo, tačiau paskutiniai pakeitimai, aprašyti šiame straipsnyje, supaprastina vizų ar leidimų gyventi išdavimo/pakeitimo tvarką bei procedūras.

[1]2019 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymas Nr. 1V-134/V-41 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-899/V-330 „Dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“

Gintare Demir.

Dažna situacija viešuosiuose pirkimuose, kai pirkimo nelaimėję tiekėjai, siekdami apginti galimai pažeistas teises, pavyzdžiui, jei laimėjęs tiekėjas pateikė neteisingus duomenis apie savo kvalifikaciją ar jo siūlomos prekės neatitinka pirkimo sąlygų reikalavimų, prašo perkančiosios organizacijos leisti susipažinti su laimėjusio tiekėjo pasiūlymu. Tokiu atveju neretai susiduriama su situacija, kai perkančioji organizacija atsisako tenkinti tokį tiekėjo prašymą, argumentuodama tai tuo, kad pirkimą laimėjęs tiekėjas nurodė, kad visas jo pasiūlymas yra konfidencialus. Tačiau, ar tikrai tokiu atveju, atsisakydama leisti susipažinti su laimėjusio tiekėjo pasiūlymu, perkančioji organizacija yra teisi?

Visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) ne vienoje savo byloje yra konstatavęs, kad dėl viešųjų pirkimų santykių specifikos informacijos slaptumas – daugiau išimtinė, o ne bendro pobūdžio situacija; jau vien iš pavadinimo etimologijos matyti, kad šie santykiai vieši, ne slapti[1]. Atsižvelgiant į tai, kad konfidencialios informacijos apsaugos tikslas – teisėta viešumo ribojimo priemonė, ji turi būti aiškinama siaurai, nepažeidžiant VPĮ įtvirtintų skaidrumo ir konkurencijos principų bei tiekėjų teisės į veiksmingą pažeistų teisių gynybą ir turint tik tikslą nepakenkti tos informacijos šaltiniui ar kitiems asmenims[2].

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 20 str. 2 d. taip pat nurodyta, kad visas tiekėjo pasiūlymas ir paraiška negali būti laikoma konfidencialia informacija, tačiau tiekėjas gali nurodyti, kad tam tikra jo pasiūlyme pateikta informacija yra konfidenciali. Konfidencialia informacija gali būti, įskaitant, bet ja neapsiribojant, komercinė (gamybinė) paslaptis ir konfidencialieji pasiūlymų aspektai. Pastebėtina, kad LAT savo nutartyse yra išaiškinęs, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine (gamybine) paslaptimi, keliami reikalavimai, numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 str. 1 d., t.y. slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos šiai informacijai išsaugoti. LAT taip pat yra nurodęs, kad tik pačios svarbiausios ir komerciškai jautriausios informacijos apsauga pagrįsta viešųjų pirkimų teisinių santykių reguliavimo tikslais bei aplinkybe, kad viešųjų pirkimų procedūrose patys tiekėjai, teikdami pasiūlymą, išviešina su savo veikla ar patirtimi susijusius duomenis, taigi iš esmės atsisako kai kurių duomenų slaptumo. Dėl to vien tai, kad kitais atvejais (įprastai) tam tikra su tiekėju ir jo veikla susijusi informacija nėra laisvai prieinama kitiems ūkio subjektams, nereiškia, kad viešųjų pirkimų procedūrose ji yra saugotina, jei neatitinka komercinės paslapties sampratos[3].

Taigi, atsižvelgiant į aukščiau pacituotą LAT praktiką, matyti, kad viešuosiuose pirkimuose informacija gali būti laikoma konfidencialia tik išimtiniais atvejais, kuomet informacija sudaro tiekėjo komercinę (gamybinę) paslaptį (ir atitinka CK keliamus kriterijus tokiai informacijai), o tokios informacijos atskleidimas pakenktų ir padarytų realios žalos ją siekiančiam išsaugoti tiekėjui. Be to, svarbu ir tai, kad pagal LAT praktiką tiekėjo nurodymas perkančiajai organizacijai, kad tam tikra informacija yra konfidenciali, nėra privalomas: tuo atveju, jei tiekėjas nurodė, kad tam tikra informacija yra konfidenciali ir perkančiajai organizacijai kyla abejonių dėl tokios informacijos konfidencialumo, vadovaujantis VPĮ 20 str. 3 d., perkančioji organizacija turi kreiptis į tiekėją ir prašyti per ne trumpesnį nei 5 darbo dienų terminą, paaiškinti, kodėl nurodyta informacija yra konfidenciali. Gavusi tiekėjo paaiškinimą, pati perkančioji organizacija turi išsamiai ir objektyviai jį įvertinti bei priimti sprendimą, t.y. galutinį sprendimą dėl to, ar laikyti tam tikrą informaciją konfidencialia ar ne, priima pati perkančioji organizacija.

Svarbu pažymėti ir tai, kad VPĮ 20 str. 2 d. nurodyta, kokios informacijos negalima laikyti konfidencialia informacija:

1. Jei tokios informacijos atskleidimą ar teisę gauti informaciją numato teisės aktai;
2. Jei tai pažeistų reikalavimus dėl paskelbimo apie sudarytą pirkimo sutartį, kandidatų ar dalyvių informavimą, įskaitant apie pasiūlyme nurodytą prekių, paslaugų ar darbų kainą, išskyrus jos sudedamąsias dalis. Šioje vietoje aptarsime konkretesnius atvejus, kas nėra laikoma konfidencialia informacija:

• prekių, paslaugų ar darbų kaina, įkainis. Prekių paslaugų ar darbų kaina bei įkainis nėra konfidenciali informacija. Tuo tarpu kainos (įkainio) sudedamoji dalis yra pripažįstami konfidencialia informacija. Praktikoje dažnai pasitaiko atveju, kai sąvoka „kainos sudedamoji dalis“ yra aiškinama plečiamai į ją įtraukiant ir įkainį. Tačiau įkainis yra konkretaus pirkimo objekto vieneto kaina, todėl pirkimo objektui susidedant iš kelių prekių, paslaugų ar darbų, kainos sudėtinėmis dalimis nelaikomi įkainiai. Tuo tarpu kainos sudėtinės dalys, suprantamos kaip dalys, iš kurių susideda konkretaus pirkimo objekto kaina (ar įkainis), kaip antai savikaina, tiesioginės ir netiesioginės išlaidos, pristatymo kaštai, pelnas ir kt., yra laikoma konfidencialia informacija.
• tiekėjo siūlomos prekės pavadinimas (modelis, gamintojas) ir jų techninės specifikacijos (charakteristikos), siūlomos paslaugos pavadinimas ir paslaugų aprašymas (techninės specifikacijos, charakteristikos) ar darbų aprašymas nėra konfidenciali informacija, ypač tais atvejais, kai siūlomas pirkimo objektas yra masinės gamybos arba jo savybės yra visuotinai žinomos, pvz. gamintojas internete viešai skelbia prekių aprašymus.

3. Informacija, pateikta tiekėjų pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams patvirtinančiuose dokumentuose, išskyrus informacija, kurią atskleidus būtų pažeisti asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimai ar tiekėjo įsipareigojimai pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis. Pavyzdžiui, konfidencialia nebus laikoma informacija, jei tiekėjas, pagrįsdamas savo patirtį, pateikia sutartis, sudarytas su privačiais juridiniais asmenimis, ir apie tokias įvykdytas sutartis tiekėjas informaciją buvo paskelbęs savo internetiniame tinklalapyje, skiltyje „atlikti darbai“.
4. Informacija apie pasitelktus ūkio subjektus, kurių pajėgumais remiasi tiekėjas, išskyrus informacija, kurią atskleidus būtų pažeisti asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimai.

Taigi, jei Jūs esate tiekėjas, kuriam perkančioji organizacija neleidžia susipažinti su laimėjusio tiekėjo pasiūlymu ar jo dalimi, argumentuodama, kad tą informaciją tiekėjas nurodė kaip konfidencialią, ar Jūs esate perkančioji organizacija, ir nežinote, ar tam tikra informacija turi būti laikoma konfidencialia informacija ar ne, advokato Justo Vilio kontoros specialistai yra pasiruošę atsakyti į visus Jums rūpimus klausimus.

[1] LAT CBS teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2013; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-690/2017 ir kt.

[2] LAT CBS teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-690/2017; 2018 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-378/2018  ir kt.

[3] LAT CBS teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-378/2018.

dr. Agnė Juškevičiūtė-Vilienė

Mūsų kontoros advokatė dr. Agnė Juškevičiūtė-Vilienė 2019 m. balandžio mėnesį buvo pakviesta į vieną iš seniausių Europos universitetų, Jogailos universitetą Krokuvoje (įkurtas 1364 m.), kuriame skaitė paskaitas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir jo aktualiausios doktrinos tematika. Advokatė turėjo galimybę su šio universiteto Konstitucinės teisės katedros akademine bendruomene diskutuoti konstitucinio skundo, kuris Lietuvoje turėtų atsirasti nuo šių metų rugsėjo 1 d., tematika. Pagrindiniai susitikime nagrinėti probleminiai klausimai buvo:

• kieno iniciatyva (piliečių ar valdžios institucijų) Lietuvoje atsirado konstitucinis skundas?
• kas galės pateikti konstitucinį skundą (ar tik privatūs ar ir viešieji asmenys)?
• kada galima pateikti konstitucinį skundą ir ar galima padavimo terminą pratęsti?
• Konstitucinio skundo padavimo pasekmės tretiesiems asmenims, kurie susiję ir nesusiję su byla?

Paminėtina, kad Lenkijos Respublikoje konstitucinio skundo institutas veikia jau nuo 1997 m. balandžio 2 d., todėl šios valstybės teisės doktrina šia tematika yra labai plati ir detali. Dr. Agnė Juškevičiūtė-Vilienė turėjo unikalią galimybę aptarti aktualius Lietuvos praktikai probleminius konstitucinio skundo klausimus su Lenkijos konstitucinės teisės aukščiausios kvalifikacijos specialistais (Konstitucinio Tribunolo teisėju – prof. habil. dr. P. Tuleja, prof. habil. dr. Monika Florczak-Wątor ir kt.)

2019 m. balandžio 26 d. advokatė dr. Agnė Juškevičiūtė-Vilienė dalyvavo Lenkijos Respublikos Marijos Kiuri-Sklodovskos universiteto organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Savivalda ir parlamentas – atstovavimas, teisėkūra ir bendradarbiavimas“, kurioje skaitė pranešimą „Profesinė savivalda ir Lietuvos Respublikos Seimas“. Šios konferencijos metu buvo diskutuota tokiomis Lietuvos Respublikos teisės praktikai svarbiomis temomis, kaip:

• Aktyvi savivaldos institucijų veikla teisėkūroje ir su tuo susijusių problemų sprendimų būdai;
• Teritorinių savivaldos institucijų vykdomos funkcijos ir jų finansavimo problemos iš valstybės biudžeto ir galimi „išeities taškai“;
• Profesinių savivaldos institucijų veiklos sunkumai atstovaujant savo narių interesus;
• Savivaldos institucijų ir Seimo bendradarbiavimo trikdžiai ir galimi bendradarbiavimo būdai.

Konferencijos metu savo patirtimi dalijosi Lenkijos, Lietuvos, Austrijos, Vengrijos ir Ukrainos praktikai ir akademikai.