Advokato kontora

Giedrė Čitavičiūtė

2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – Mediacijos įstatymas arba Įstatymas) nuostatos, numatančios privalomosios mediacijos taikymą visuose šeimos ginčuose (bylose dėl santuokos nutraukimo, vaiko išlaikymo priteisimo, gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir kitose šeimos bylose). Mediacija yra alternatyva teisminiam ginčo sprendimui. Mediacijos metu neutralus kvalifikuotas tarpininkas – mediatorius padeda ginčo šalims rasti taikų jiems geriausią sprendimą. Pažymėtina, jog iki nurodytų pataisų įsigaliojimo praktikuojančių teisininkų bendruomenėje buvo abejojama šio instituto efektyvumu ir tinkamumu sprendžiant santuokos nutraukimo bylas, kuriose viena iš šalių patiria smurtą arba dėl ribotų mediacijos taikymo galimybių – pvz. mediatorius neturi galimybės pritaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Visgi išsakyta kritika įstatymo pataisoms yra nevisiškai pagrįsta, kadangi Įstatymas numato, jog bet kuri ginčo šalis, nesutinkanti su mediacija, bet kurioje stadijoje turi teisę nutraukti procesą nenurodydama priežasčių ir kreiptis tiesiogiai į teismą, faktiškai nesinaudodama mediacijos institutu.

Pavyzdžiui, vadovaujantis Įstatymo pataisomis, kai santuokos nutraukimą inicijuoja viena šalis visais atvejais, vietoj ieškinio teismui, pirmiausia turi pateikti prašymą dėl privalomosios mediacijos vykdymo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – VGTPT) (prašymo formas galima rasti VGTPT svetainėje adresu – http://vgtpt.lrv.lt/lt/nuorodos/prasymai). VGTPT, gavusi prašymą, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas išsiunčia kitai šaliai pranešimą apie gautą prašymą. Priešinga šalis gali per 15 darbo dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos pateikti savo atsakymą VGTPT – sutinka ar nesutinka su mediacijos taikymu. Tada galimi trys variantai:

• Kai priešinga šalis išreiškia valią taikyti mediaciją, VGTPT paskiria mediatorių ir pradedama mediacijos procedūra.
• Kai priešinga šalis nesutinka su mediacija – VGTPT tarnyba išduoda pažymą dėl įstatymuose nustatyto reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įvykdymo.
• Jeigu per 15 darbo dienų priešinga šalis neatsako, laikoma, kad šalis, iniciavusi mediaciją, gali kreiptis tiesiai į teismą, nes nebuvo abipusio sutarimo dėl privalomosios mediacijos. Tokiu atveju VGTPT išduoda pažymą dėl įstatymuose nustatyto reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įvykdymo.

Taip pat pastebėtina, kad jeigu šalis, iniciavusi santuokos nutraukimą, iš tiesų nepageidauja šio klausimo spręsti mediacijoje (po to, kai priešinga šalis sutinka taikyti mediaciją), ji gali bet kada pateikti rašytinį pareiškimą dėl pasitraukimo iš mediacijos priešingai šaliai ir mediatoriui. Tokiu atveju mediatorius išduoda pažymą dėl mediacijos įvykdymo ir laikoma, kad mediacija pasinaudota tinkamai, su išduota pažyma šalis  jau galėtų pateikti ieškinį teismui įprasta tvarka.

Akcentuotina tai, kad privaloma meditacijos procedūra taikoma tik tais atvejais, kai santuoka nutraukiama pagal vieno iš sutuoktinių ieškinį. Tais atvejais, kai santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru susitarimu, privalomosios mediacijos procedūra netaikoma, šalys įprasta tvarka pateikia prašymą teismui dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių bendru sutikimu su pasirašyta šalių sutartimi dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių.

Vienas iš privalomosios mediacijos trūkumų yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – įstatymas expressis verbis nenumato, kokiu būdu šalis, siekianti, kad šeimos byloje būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (pavyzdžiui, įpareigojimas vieną sutuoktinį gyventi skyrium, vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas, įpareigojimas sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu, laikino išlaikymo vaikui ar kitam sutuoktiniui priteisimas ir pan.), turėtų teikti prašymą dėl šių priemonių pritaikymo. Pažymėtina, kad laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti tik teismas, mediatoriai tokios kompetencijos neturi. Taigi, nesant reguliavimo įstatymo lygmeniu bei teismų praktikos, nėra aiškaus atsakymo, kokiu būdu privalomosios mediacijos procese šaliai pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. VGTPT specialistų nuomone, kai nagrinėjamame ginče dėl šeimos teisinių santykių atsiranda poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šalis turėtų kreiptis su atskiru prašymu į teismą, paaiškinant, kad vyksta privalomosios mediacijos procedūra. Žinoma, toks procedūros „dubliavimas“, kai klausimai, kilę iš tų pačių teisinių santykių, sprendžiami ir teisme ir mediacijoje, yra pakankamai sudėtingas šaliai, ypač kai ginčo šalis neturi teisinio išsilavinimo. Apskritai, kol nėra teismų praktikos šiuo klausimu, galima tik spėti, ar tokius prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismai tenkins. Tikėtina, jog teismai arba įstatymų leidėjas šį klausimą turėtų išspręsti netolimoje ateityje, nes ginčo šalims, kurios naudojasi privalomąja mediacija aiškumas ir galimybė realiai naudotis visomis procesinėmis teisėmis yra būtini.

Taigi, vadovaujantis galiojančia Mediacijos įstatymo redakcija, akivaizdu, jog drastiškų pokyčių šeimos bylose po 2020 m. sausio 1 d. neįvyko. Įstatymo leidėjas pataisomis siekė padidinti mediacijos instituto naudojimą, sutrumpinti ginčo sprendimo laiką, sumažinti šalių bylinėjimosi kaštus ir palengvinti procesą psichologiškai, tačiau mediacijos savanoriškumo principas net ir privalomosios mediacijos atveju liko galioti. Galima teigti, jog vienintelis reikšmingas pokytis šaliai, neketinančiai naudotis mediacijos institutu, yra tai, jog iki ieškinio padavimo teismui maždaug vieną mėnesį reikės skirti formalios procedūros atlikimui. Mediacijos institutą matome kaip inovatyvų ir šiuolaikišką ginčų sprendimo būdą, tačiau akivaizdu, jog ne kiekvienoje byloje jis gali padėti – mūsų kontoros specialistai kruopščiai įvertinę kiekvieno kliento individualią situaciją bei poreikius, ras ir pasiūlys kliento interesus geriausiai atitinkantį sprendimą.

Airida Bernotaitė

Besibaigiant 2019 metams buvo priimtas teismo sprendimas, vadovaujantis kuriuo apgynėme mūsų kliento teisę į išlaidų, patirtų dėl nepagrįsto vartotojo skundo, atlyginimą.

2018 m. mūsų klientas – paslaugas teikianti įmonė – buvo apskųsta Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (toliau – VVTAT) dėl netinkamos kokybės paslaugų suteikimo. Atstovaudami klientą, paruošėme teisinius dokumentus ir tiesiogiai atstovavome VVTAT. Išnagrinėjusi skundą, VVTAT nesutiko su vartotojo pateiktais reikalavimais kompensuoti patirtus nuostolius ir skundą atmetė.

Nors vartotojo skundas buvo atmestas, bet faktiškai įmonė patyrė išlaidas už advokato teisinę pagalbą, nagrinėjant ginčą ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje. Deja, bet Lietuvoje buvo susiformavusi tokia praktika, kad verslininkai visas išlaidas, patirtas dėl nepagrįstų vartotojų skundų VVTAT, dengdavo savo kaštais. Vartotojų teisių apsaugos įstatyme tiesiogiai įtvirtinta teisė teikti prašymus dėl patirtų išlaidų, susijusių su vartojimo ginčų neteisminio sprendimo procedūra, atlyginimo, yra skirta išimtinai tik vartotojui. Tačiau tokia teisė minėtame įstatyme nėra tiesiogiai nustatyta verslininkams tuo atveju, jei vartotojas pateikia nepagrįstą skundą prieš verslininką.

Atsižvelgiant į LR Konstitucijoje įtvirtintą asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) lygiateisiškumo principą bei interesų pusiausvyros principą, atstovaudami savo klientą, kreipėmės į teismą reikalaudami atlyginti patirtas išlaidas už teisinę pagalbą, nagrinėjant nepagrįstą vartotojo skundą ir apgynėme kliento teisėtą interesą. Pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino mūsų reikalavimą ir pasisakė, jog verslininkui, patyrusiam išlaidas, susijusias su neteisminio sprendimo procedūra, neturėtų būti paneigiama galimybė gauti nuostolių atlyginimą, remiantis bendrosiomis LR civilinio kodekso nuostatomis dėl žalos (nuostolių) atlyginimo esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms.

Vartotojas ir jo advokatai nesutiko su šiuo pirmosios instancijos sprendimu ir pateikė apeliacinį skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą toliau nuosekliai ir argumentuotai laikėmės savo pozicijos, kad nepagrįsto skundo pateikimas VVTAT kvalifikuotinas kaip atsakovo neteisėti veiksmai dėl kurių mūsų klientas ir patyrė nuostolius. Sutikdamas su mūsų pozicija, apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinį skundą. Tokiu būdu teismas pripažino dvi svarbias verslo subjektų teises, ginantis nuo nepagrįstų vartotojų skundų:

• verslininkas turi teisę turėti advokatą, atstovaujantį jo interesams ginantis nuo nepagrįstų vartotojų skundų Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje;
• verslininkas turi teisę reikalauti iš nesąžiningo vartotojo padengti įmonės patirtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą.

UŽ NETINKAMĄ VERTIMĄ – VERTĖJAS PRIVERSTAS ATLYGINTI ŽALĄ 

Justas Vilys

Neretas atvejis, kai vertimų paslaugas teikiančios įmonės padaro klaidų, neteisingai, nekokybiškai išverčia tekstą, tačiau dažniausiai paslaugas užsisakęs asmuo numoja į tai ranka, esą paslaugos kaina nėra labai didelė, ginčytis nėra prasmės, bylinėjimosi kaina gali kelis kartus viršyti paslaugos vertę. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai vieno žodžio neteisingas vertimas nulemia viso teksto turinį ir pagal tokį vertimą atliekami brangūs sprendimai. Mūsų klientui nutiko būtent taip, kai dėl vos keliolikos eurų vertės vertimo buvo išvažiuota studijuoti į užsienį ir tik nuvykus paaiškėjo, kad studijos negalimos dėl neįvykdytų reikalavimų. Teismine tvarka iš vertimų biuro išreikalavome visą žalą ir visas bylinėjimosi išlaidas.

Svarbu pastebėti, kad žalos dydis ir bylinėjimosi išlaidos daugiau nei septyniasdešimt kartų viršijo pačios vertimo paslaugos kainą ir vertimų biuras turėjo atlyginti daugiau nei tūkstantį eurų žalos ir bylinėjimosi išlaidų, kai vertimo kaina buvo vos 15 eurų.  

Daugelis žmonių yra įsitikinę, kad Lietuvos vartotojų teisių apsaugos sistema dar nėra tokia pažangi ir efektyvi, jog būtų galima drąsiai teigti, kad dėl netinkamo vertimo nukentėjusiems vartotojams, būtų įprasta atlyginti patirtus nuostolius. Ir nors tokia praktika, kai asmens patyrusio žalos dėl nekokybiško vertimo teisės yra prižįstamos ir atkuriamos teisme, yra didelė retenybė, tačiau dėka mūsų teikiamų profesionalių teisinių paslaugų, vartotojo interesai nelieka už teisės ribų.

Į mūsų kontorą teisinės pagalbos kreipėsi vartotoja, nukentėjusi nuo netinkamai vertimo paslaugas suteikusios įmonės. Mergina nusprendusi studijuoti viename Vokietijos universitete gavo sąrašą dokumentų, kuriuos reikia pateikti tam, kad būtų įtraukta į studentų sąrašus. Sąrašas buvo pateiktas vokiečių kalba ir atsižvelgdama į tai, jog tikslus ir teisingas dokumento išvertimas yra ypatingai reikšmingas sprendžiant jos priėmimo studijuoti klausimą, kreipėsi į profesionalias vertimo paslaugas teikiančią įmonę. Pagal gautą vertimą išsiuntusi visus dokumentus universitetui būsima studentė sumokėjo už bendrabučio kambarį ir nusipirko lėktuvo bilietus. Nuvykusi į pasirinktą universitetą ieškovė sužinojo, jog nėra priimta studijuoti, dėl to jog nėra išlaikiusi vokiečių kalbos egzamino, leidžiančio jai studijuoti aukštojoje mokykloje. Tokia problema iškilo dėl netikslaus vertimo – buvo klaidingai išverstas vienas žodis, kuriuo nustatomi reikalavimai abiturientui, norinčiam studijuoti užsienio mokymo įstaigoje. Vertimų biure vienai ilgai sąvokai (reikalaujančiai kalbos žinių įrodymo) buvo suteikta kardinaliai priešinga reikšmė, nei tikroji, tai yra buvo nurodoma, kad papildomas dokumentas, įrodantis vokiečių kalbos žinias nereikalingas.

Atsakovas, nesutikdamas su mūsų klientės pateiktu ieškiniu dėl žalos atlyginimo, teigė, jog klientė pati turėjo suprasti, kad norint studijuoti Vokietijoje reikia išlaikyti vokiečių kalbos egzaminą. Taip pat teigia, jog ieškovė į universitetą galėjo būti nepriimta dėl kitų priežasčių, nebūtinai dėl vokiečių kalbos žinių neturėjo, o tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinio ryšio nėra.

Gindami savo klientės interesus teisme nurodėme, kad būtent netinkamas teksto vertimas ieškovei leido suprasti, jog studijuoti Vokietijos universitete nėra kliūčių ir dėl to buvo patirtos išlaidos susijusios su bendrabučio nuoma ir kelione. Taigi tarp atsiradusios žalos ir atsakovo veiksmų yra akivaizdus tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas įvertinęs mūsų argumentus pripažino, kad ieškovė buvo suklaidinta ir netinkamai suvokė stojimo į Vokietijos universitetą sąlygas būtent dėl netikslaus ir nekvalifikuoto vertimo. Taip pat teismas pažymėjo, jog Atsakovas norėdamas įrodyti, jog Ieškovė į universitetą galėjo būti nepriimta ir dėl kitų priežasčių, privalėjo pateikti konkrečius įrodymus, o ne remtis savo nuomone, spėlionėmis ir samprotavimais. Dėl to teismas pripažino, jog Ieškovė turi teisę į visišką patirtos žalos atlyginimą už lėktuvo bilietus, bendrabučio kambario nuomą bei išlaidas advokatui pagal CK 6.251 str. 1 d.

Panašiose situacijose klientai dažnai prieš kreipdamiesi pagalbos intuityviai galvoja, jog jų interesai yra mažareikšmiai, bylinėjimosi išlaidos yra neproporcingai didelės ir kad veiksmingos pažeistų gynybos tikėtis neverta, tačiau šis teismo sprendimas yra ženklas uždegęs žalią šviesą pilnaverčiui vartotojų teisių apsaugos mechanizmui. Mūsų klientės atvejis įrodo, jog vartotojai, nukentėję nuo netinkamai paslaugas teikusio verslo subjekto, neturi bijoti kreiptis pagalbos. Nepaisant to, jog vertimo paslaugų kokybė teisme ginčo objektu būna itin retai ir praktikos šiuo klausimu nėra, tačiau mūsų teikiamos kvalifikuotos teisinės pagalbos dėka pažeistų teisių atkūrimas yra įmanomas ir prieinamas kiekvienam nukentėjusiam vartotojui.

Dr.  Agnė Juškevičiūtė-Vilienė

Plečiantis miestams ir gamybai, gausėjant gyventojų, daugėjant verslų ir įvairių projektų, aplinkosauga vis dažniau tampa karštų diskusijų tema. Susikalbėti tampa itin sunku, kai į šią diskusiją įtraukiami klausimai apie privačią nuosavybę ir jos panaudojimą ūkinėje veikloje. Bendruomenė kaltina tuos, kurie imasi ūkinės veiklos, neatsakingu požiūriu į gamtą, o valdžią – aplaidumu ir neveikimu saugant aplinką. Tie, kurie nori vystyti ūkinę veiklą, piktinasi dėl pernelyg griežto valdžios teisinio reguliavimo ir nesupratingos bendruomenės, ir pan. Nepaisant kylančio konflikto, taikiai ir konstruktyviai diskutuoti aplinkos apsaugos ir ūkinės veiklos vystymo klausimais yra tikrai įmanoma. Tai įrodo mūsų advokatų kontoros advokatės dr. Agnės Juškevičiūtės-Vilienės straipsnis „Asmens teisė į sveiką ir švarią aplinką vs. asmens ūkinės veiklos laisvė“.

Pagrindinės moksliniame straipsnyje padarytos išvados:

• Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtinta asmens teisė į sveiką ir švarią aplinką, tačiau ją pripažįsta aukščiausieji Lietuvos Respublikos teismai savo jurisprudencijoje.
• Asmens ūkinės veiklos laisvė arba paprasčiau tariant verslo laisvė yra tiesiogiai įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekste, tačiau dar sunkiai pripažįstama Lietuvos teismų kaip žmogaus laisvė ir teisė reikalauti iš valstybės institucijų netrukdyti vykdyti ekonominę veiklą.
• Išanalizavus straipsnyje Konstitucinio Teismo bylas, susijusias su atlieku tvarkymu , buvo padaryta išvada, kad Konstitucinis Teismas, kaip vienas iš aukščiausių Lietuvos teismų, dažniau leidžia apriboti verslininkų iniciatyvas ir jų ekonomines laisves nei asmens teisę į sveiką ir švarią aplinką.

Minėtas straipsnis yra išspausdintas Liber Amicorumknygoje „Teisės viršenybės link“, skirtoje ilgamečio VU Teisės fakulteto profesoriaus, žinomo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos teisės mokslininko Antano Marcijono 80-mečiui. El. versiją galima rasti: http://www.tf.vu.lt/wp-content/uploads/2019/06/teises_virsenybes_link_145x205mm_INTERNETUI_geras.pdf.

(Foto iš: http://www.ukmerge.lt/go.php/lit/0a429882b4c875dd847ad6c0f979104c).

Gintarė Demir

Nuo 2019 m. kovo 1 d. įsigaliojo ir 2019 m. liepos 1 d. įsigalios nemažai užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančių teisės aktų pasikeitimų.

 I. Pasikeitimai, susiję su užsieniečių įdarbinimu, įsigalioję nuo 2019 m. kovo 1 d.:

 1. Į Lietuvos Respubliką ne aukštos kvalifikacijos darbusatvykstantiems dirbti užsieniečiams nebereikia pateikti dokumentų, patvirtinančių:

a) jų turimą kvalifikaciją;

b) ne mažesnę negu 1 metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 2 metus (aukštos profesinės kvalifikacijos užsieniečiai ir toliau migracijos departamentui turės pateikti jų kvalifikaciją įrodančius dokumentus).

Užsienietį įdarbinantis darbdavys migracijos institucijai turi pateikti tik tarpininkavimo raštą (Užimtumo tarnybai – pažymą), kuriame turi būti nurodyta užsieniečio turima kvalifikacija, užsieniečio dabartinė ir buvusi (-ios) darbovietė (-ės), kuriose užsienietis pagal profesiją dirbo pastaruosius 2 metus, darbo joje (jose) laikotarpis ir pareigos.

Nepaisant to, kad nei užsieniečio kvalifikaciją patvirtinantis diplomas nei pažyma iš užsieniečio darbovietės apie jo darbo patirtį neturi būti teikiama valstybės institucijoms (Užimtumo tarnybai ir Migracijos departamentui), užsienietį įdarbinantis darbdavys turi įsitikinti, kad užsienietis turi dokumentus, patvirtinančius įdarbinamo užsieniečio turimą kvalifikaciją (diplomą, pažymėjimą ar pan.) ir ne mažesnę nei 1 metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius 2 metus (darbo knygelę, pažymą iš dabartinės ir (ar) buvusios darbovietės ir pan.).

2.Užimtumo tarnyboje nebereikia registruoti darbo sutarties, sudarytos su užsieniečiu, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje.

3. Užsieniečiams,pakeitusiems Lietuvos Respublikoje darbo funkciją pas tą patį darbdavį arba pakeitusiems darbdavį,nebereikia įsigyti naujo leidimo laikinai gyventi. Tačiau tokiu atveju užsienietis turi ne vėliau kaip likus 3 mėnesiams iki planuojamo pakeitimo pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Migracijos departamentas per 20 darbo dienų priima sprendimą dėl leidimo užsieniečiui-darbuotojui pakeisti darbdavį ar darbo funkciją.

4. Komandiruojamiems užsieniečiams grąžinama pareiga įsigyti leidimus dirbti Lietuvoje, išskyrus, jei užsienietis atvyksta dirbti į įmonę, įtrauktą į Patvirtintų įmonių sąrašą.

II. Pakeitimai, susiję su nacionalinių vizų išdavimu:

1. 2019 m. vasario 11 d. įsakymu[1], pakeitus Vizos išdavimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), buvo sukonkretinta, kokiais atvejais nacionalinė viza gali būti išduodama ilgalaikio buvimo Lietuvos Respublikoje pagrindu, t.y.:

• atvykstantiems gydymosi, medicininės reabilitacijos tikslais;
• atvykstantiems tobulinti aukštos pridėtinės vertės profesinę kvalifikaciją;
• atvykstantiems atlikti techninės priežiūros bei remonto darbus;
• savanorių programų dalyviams;
• mokiniams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką mokytis į bendrojo ugdymo mokyklą pagal tarptautines moksleivių mainų programas;
• dėl kurių tarpininkauja valstybinė institucija.

2. Pakeitus Aprašą taip pat nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo išduota 1 metus galiojanti daugkartinė nacionalinė viza ar kelios daugkartinės nacionalinės vizos, kurių bendras galiojimo laikotarpis yra 1 metai, kita daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduota, jei nuo turėtos vizos ar turėtų vizų bendro galiojimo laiko pabaigos yra praėję daugiau kaip 180 dienų (išimtis tuo atveju, kai prašymas daugkartinei nacionalinei vizai pateikiamas tuo pagrindu, kad užsienietis pateikė prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę). Pastebėtina, jog iki Aprašo pakeitimo užsienietis dėl naujos vizos išdavimo, kuomet prieš tai jau turėjo 1 metus galiojančią nacionalinę vizą, galėjo kreiptis praėjus perpus trumpesniam- 90 dienų – laikotarpiui.

III. Nuo 2019 m. liepos 1 d. paprastėja kvietimų užsieniečiams atvykti procedūra:

1. Norint pakviesti užsienietį atvykti į Lietuvos Respubliką, nereikės migracijos institucijai teikti prašymo kvietimui patvirtinti.Norintis pakviesti užsienietį asmuo turės tik užpildyti ir pateikti kvietimą – tarpininkavimo raštą Šengeno vizai gauti, kuris patvirtins tiekėjo įsipareigojimą pasirūpinti, kad užsienietis bus tinkamai apgyvendintas, turės sveikatos draudimą, prireikus padengs užsieniečio gydymo ir (ar) išsiuntimo išlaidas.

2. Vadovaujantis įsigaliosiančia užsieniečių kvietimų tvarka:

• neliks tarpinės grandies – kvietimo tvirtinimo migracijos tarnyboje;
• nereikės pateiktigyvenamosios patalpos, kurioje užsienietis bus apgyvendinamas, savininko sutikimo apgyvendinti užsienietįjam nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje;
• kvietimai bus teikiami nemokamai(iki šiol kvietimo patvirtinimo kaina buvo 4,90 EUR);
• nebus ribojamas teikiamų kvietimų skaičius(iki šiol per kalendorinius metus fizinis asmuo galėjo pateikti ne daugiau kaip 20, o juridinis asmuo – ne daugiau kaip 50 prašymų patvirtinti kvietimą).

IV. Nuo 2019 m. liepos 1 d. paprastėja leidimų gyventi išdavimo ir keitimo procedūra: 

Vadovaujantis nauja tvarka užsieniečiui pateikiant prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi bus paimami ir užsieniečio biometriniai duomenys. Tokiu atveju migracijos institucijai priėmus teigiamą sprendimą dėl užsieniečio pateikto prašymo, leidimas gyventi bus gaminamas automatiškai ir užsieniečiui reikės atvykti tik jo pasiimti. Taigi, įsigaliojus šiems pakeitimams, užsieniečiai vietoj trijų apsilankymų migracijos institucijoje, turės apsilankyti du kartus – pateikiant prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi ir atsiimant pagamintą leidimo gyventi šalyje kortelę.

Mūsų kontora specializuojasi migracijos teisės srityje ir stebi šios teisės šakos aktų kaitą. Vadovaujantis atliekamomis mūsų kontoros pastarųjų metų analizėmis, užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojantys teisės aktai vis griežtėjo, tačiau paskutiniai pakeitimai, aprašyti šiame straipsnyje, supaprastina vizų ar leidimų gyventi išdavimo/pakeitimo tvarką bei procedūras.

[1]2019 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymas Nr. 1V-134/V-41 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-899/V-330 „Dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“

Gintare Demir.

Dažna situacija viešuosiuose pirkimuose, kai pirkimo nelaimėję tiekėjai, siekdami apginti galimai pažeistas teises, pavyzdžiui, jei laimėjęs tiekėjas pateikė neteisingus duomenis apie savo kvalifikaciją ar jo siūlomos prekės neatitinka pirkimo sąlygų reikalavimų, prašo perkančiosios organizacijos leisti susipažinti su laimėjusio tiekėjo pasiūlymu. Tokiu atveju neretai susiduriama su situacija, kai perkančioji organizacija atsisako tenkinti tokį tiekėjo prašymą, argumentuodama tai tuo, kad pirkimą laimėjęs tiekėjas nurodė, kad visas jo pasiūlymas yra konfidencialus. Tačiau, ar tikrai tokiu atveju, atsisakydama leisti susipažinti su laimėjusio tiekėjo pasiūlymu, perkančioji organizacija yra teisi?

Visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) ne vienoje savo byloje yra konstatavęs, kad dėl viešųjų pirkimų santykių specifikos informacijos slaptumas – daugiau išimtinė, o ne bendro pobūdžio situacija; jau vien iš pavadinimo etimologijos matyti, kad šie santykiai vieši, ne slapti[1]. Atsižvelgiant į tai, kad konfidencialios informacijos apsaugos tikslas – teisėta viešumo ribojimo priemonė, ji turi būti aiškinama siaurai, nepažeidžiant VPĮ įtvirtintų skaidrumo ir konkurencijos principų bei tiekėjų teisės į veiksmingą pažeistų teisių gynybą ir turint tik tikslą nepakenkti tos informacijos šaltiniui ar kitiems asmenims[2].

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 20 str. 2 d. taip pat nurodyta, kad visas tiekėjo pasiūlymas ir paraiška negali būti laikoma konfidencialia informacija, tačiau tiekėjas gali nurodyti, kad tam tikra jo pasiūlyme pateikta informacija yra konfidenciali. Konfidencialia informacija gali būti, įskaitant, bet ja neapsiribojant, komercinė (gamybinė) paslaptis ir konfidencialieji pasiūlymų aspektai. Pastebėtina, kad LAT savo nutartyse yra išaiškinęs, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine (gamybine) paslaptimi, keliami reikalavimai, numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 str. 1 d., t.y. slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos šiai informacijai išsaugoti. LAT taip pat yra nurodęs, kad tik pačios svarbiausios ir komerciškai jautriausios informacijos apsauga pagrįsta viešųjų pirkimų teisinių santykių reguliavimo tikslais bei aplinkybe, kad viešųjų pirkimų procedūrose patys tiekėjai, teikdami pasiūlymą, išviešina su savo veikla ar patirtimi susijusius duomenis, taigi iš esmės atsisako kai kurių duomenų slaptumo. Dėl to vien tai, kad kitais atvejais (įprastai) tam tikra su tiekėju ir jo veikla susijusi informacija nėra laisvai prieinama kitiems ūkio subjektams, nereiškia, kad viešųjų pirkimų procedūrose ji yra saugotina, jei neatitinka komercinės paslapties sampratos[3].

Taigi, atsižvelgiant į aukščiau pacituotą LAT praktiką, matyti, kad viešuosiuose pirkimuose informacija gali būti laikoma konfidencialia tik išimtiniais atvejais, kuomet informacija sudaro tiekėjo komercinę (gamybinę) paslaptį (ir atitinka CK keliamus kriterijus tokiai informacijai), o tokios informacijos atskleidimas pakenktų ir padarytų realios žalos ją siekiančiam išsaugoti tiekėjui. Be to, svarbu ir tai, kad pagal LAT praktiką tiekėjo nurodymas perkančiajai organizacijai, kad tam tikra informacija yra konfidenciali, nėra privalomas: tuo atveju, jei tiekėjas nurodė, kad tam tikra informacija yra konfidenciali ir perkančiajai organizacijai kyla abejonių dėl tokios informacijos konfidencialumo, vadovaujantis VPĮ 20 str. 3 d., perkančioji organizacija turi kreiptis į tiekėją ir prašyti per ne trumpesnį nei 5 darbo dienų terminą, paaiškinti, kodėl nurodyta informacija yra konfidenciali. Gavusi tiekėjo paaiškinimą, pati perkančioji organizacija turi išsamiai ir objektyviai jį įvertinti bei priimti sprendimą, t.y. galutinį sprendimą dėl to, ar laikyti tam tikrą informaciją konfidencialia ar ne, priima pati perkančioji organizacija.

Svarbu pažymėti ir tai, kad VPĮ 20 str. 2 d. nurodyta, kokios informacijos negalima laikyti konfidencialia informacija:

1. Jei tokios informacijos atskleidimą ar teisę gauti informaciją numato teisės aktai;
2. Jei tai pažeistų reikalavimus dėl paskelbimo apie sudarytą pirkimo sutartį, kandidatų ar dalyvių informavimą, įskaitant apie pasiūlyme nurodytą prekių, paslaugų ar darbų kainą, išskyrus jos sudedamąsias dalis. Šioje vietoje aptarsime konkretesnius atvejus, kas nėra laikoma konfidencialia informacija:

• prekių, paslaugų ar darbų kaina, įkainis. Prekių paslaugų ar darbų kaina bei įkainis nėra konfidenciali informacija. Tuo tarpu kainos (įkainio) sudedamoji dalis yra pripažįstami konfidencialia informacija. Praktikoje dažnai pasitaiko atveju, kai sąvoka „kainos sudedamoji dalis“ yra aiškinama plečiamai į ją įtraukiant ir įkainį. Tačiau įkainis yra konkretaus pirkimo objekto vieneto kaina, todėl pirkimo objektui susidedant iš kelių prekių, paslaugų ar darbų, kainos sudėtinėmis dalimis nelaikomi įkainiai. Tuo tarpu kainos sudėtinės dalys, suprantamos kaip dalys, iš kurių susideda konkretaus pirkimo objekto kaina (ar įkainis), kaip antai savikaina, tiesioginės ir netiesioginės išlaidos, pristatymo kaštai, pelnas ir kt., yra laikoma konfidencialia informacija.
• tiekėjo siūlomos prekės pavadinimas (modelis, gamintojas) ir jų techninės specifikacijos (charakteristikos), siūlomos paslaugos pavadinimas ir paslaugų aprašymas (techninės specifikacijos, charakteristikos) ar darbų aprašymas nėra konfidenciali informacija, ypač tais atvejais, kai siūlomas pirkimo objektas yra masinės gamybos arba jo savybės yra visuotinai žinomos, pvz. gamintojas internete viešai skelbia prekių aprašymus.

3. Informacija, pateikta tiekėjų pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams patvirtinančiuose dokumentuose, išskyrus informacija, kurią atskleidus būtų pažeisti asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimai ar tiekėjo įsipareigojimai pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis. Pavyzdžiui, konfidencialia nebus laikoma informacija, jei tiekėjas, pagrįsdamas savo patirtį, pateikia sutartis, sudarytas su privačiais juridiniais asmenimis, ir apie tokias įvykdytas sutartis tiekėjas informaciją buvo paskelbęs savo internetiniame tinklalapyje, skiltyje „atlikti darbai“.
4. Informacija apie pasitelktus ūkio subjektus, kurių pajėgumais remiasi tiekėjas, išskyrus informacija, kurią atskleidus būtų pažeisti asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimai.

Taigi, jei Jūs esate tiekėjas, kuriam perkančioji organizacija neleidžia susipažinti su laimėjusio tiekėjo pasiūlymu ar jo dalimi, argumentuodama, kad tą informaciją tiekėjas nurodė kaip konfidencialią, ar Jūs esate perkančioji organizacija, ir nežinote, ar tam tikra informacija turi būti laikoma konfidencialia informacija ar ne, advokato Justo Vilio kontoros specialistai yra pasiruošę atsakyti į visus Jums rūpimus klausimus.

[1] LAT CBS teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2013; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-690/2017 ir kt.

[2] LAT CBS teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-690/2017; 2018 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-378/2018  ir kt.

[3] LAT CBS teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-378/2018.

dr. Agnė Juškevičiūtė-Vilienė

Mūsų kontoros advokatė dr. Agnė Juškevičiūtė-Vilienė 2019 m. balandžio mėnesį buvo pakviesta į vieną iš seniausių Europos universitetų, Jogailos universitetą Krokuvoje (įkurtas 1364 m.), kuriame skaitė paskaitas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir jo aktualiausios doktrinos tematika. Advokatė turėjo galimybę su šio universiteto Konstitucinės teisės katedros akademine bendruomene diskutuoti konstitucinio skundo, kuris Lietuvoje turėtų atsirasti nuo šių metų rugsėjo 1 d., tematika. Pagrindiniai susitikime nagrinėti probleminiai klausimai buvo:

• kieno iniciatyva (piliečių ar valdžios institucijų) Lietuvoje atsirado konstitucinis skundas?
• kas galės pateikti konstitucinį skundą (ar tik privatūs ar ir viešieji asmenys)?
• kada galima pateikti konstitucinį skundą ir ar galima padavimo terminą pratęsti?
• Konstitucinio skundo padavimo pasekmės tretiesiems asmenims, kurie susiję ir nesusiję su byla?

Paminėtina, kad Lenkijos Respublikoje konstitucinio skundo institutas veikia jau nuo 1997 m. balandžio 2 d., todėl šios valstybės teisės doktrina šia tematika yra labai plati ir detali. Dr. Agnė Juškevičiūtė-Vilienė turėjo unikalią galimybę aptarti aktualius Lietuvos praktikai probleminius konstitucinio skundo klausimus su Lenkijos konstitucinės teisės aukščiausios kvalifikacijos specialistais (Konstitucinio Tribunolo teisėju – prof. habil. dr. P. Tuleja, prof. habil. dr. Monika Florczak-Wątor ir kt.)

2019 m. balandžio 26 d. advokatė dr. Agnė Juškevičiūtė-Vilienė dalyvavo Lenkijos Respublikos Marijos Kiuri-Sklodovskos universiteto organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Savivalda ir parlamentas – atstovavimas, teisėkūra ir bendradarbiavimas“, kurioje skaitė pranešimą „Profesinė savivalda ir Lietuvos Respublikos Seimas“. Šios konferencijos metu buvo diskutuota tokiomis Lietuvos Respublikos teisės praktikai svarbiomis temomis, kaip:

• Aktyvi savivaldos institucijų veikla teisėkūroje ir su tuo susijusių problemų sprendimų būdai;
• Teritorinių savivaldos institucijų vykdomos funkcijos ir jų finansavimo problemos iš valstybės biudžeto ir galimi „išeities taškai“;
• Profesinių savivaldos institucijų veiklos sunkumai atstovaujant savo narių interesus;
• Savivaldos institucijų ir Seimo bendradarbiavimo trikdžiai ir galimi bendradarbiavimo būdai.

Konferencijos metu savo patirtimi dalijosi Lenkijos, Lietuvos, Austrijos, Vengrijos ir Ukrainos praktikai ir akademikai.