Mūsų rūpestis ir pareiga, kad visos Jūsų teisės būtų apsaugotos ir realizuotos iki smulkmenų.

DAR VIENAS PALANKUS TEISMO SPRENDIMAS, NUKENTĖJUSIEMS TURISTAMS NUO KELIONIŲ ORGANIZATORIŲ UAB „GO PLANET TRAVEL“, UAB „FRESHTRAVEL“ IR UAB „VOYAGE-VOYAGE“ NEMOKUMO!

  • 2017-04-13

Giedrė Čitavičiūtė

2017 m. balandžio 5 dieną Vilniaus apygardos administracinis teismas (teisėja Irena Paulauskienė) priėmė sprendimą, kurio tenkino 39 pareiškėjų, nukentėjusiųjų nuo kelionių organizatorių UAB „Go Planet Travel“, UAB „Freshtravel“ ir UAB „Voyage-Voyage“ nemokumo, pareiškimą Lietuvos valstybei, dėl patirtos turtinės žalos priteisimo. Žalos atlyginimas priteistas dėl to, jog nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos Direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – Direktyva) garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju.

Direktyvos 34 punkto nuostatos įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad kelionės paslaugų paketą ar rinkinį įsigyjantys keliautojai būtų visapusiškai apsaugoti organizatoriaus, agento, padėjusio sudaryti kelionės paslaugų rinkinį, ar bet kurio paslaugų teikėjo nemokumo atveju. Valstybėms narėms paliekama galimybė savo nuožiūra nustatyti apsaugos nemokumo atveju būdus, tačiau jos turėtų užtikrinti, kad nacionalinės apsaugos nemokumo atveju sistemos būtų veiksmingos ir garantuotų skubią keliautojų repatriaciją bei sumokėtų sumų sugrąžinimą nemokumo atveju. Lietuvoje šią Direktyvą įgyvendina Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme numatytas kelionių organizatorių prievolių įvykdymo laidavimo draudimas, kurio dydis skaičiuojamas pagal metines įplaukas ir sudaro, t.y. ne mažiau kaip 7 procentai nuo metinių įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriai tapo nemokūs, jų organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Tačiau faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

Teismas Atsakovų poziciją, jog visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje, pripažino nepagrįsta. Teismas nurodė, jog būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus ar kokio dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą jis pasirinko.

Taigi, Vilniaus apygardos administracinis teismas laikydamasis nuoseklios ir vieningos teismų praktikos valstybės atsakomybės dėl netinkamo Direktyvos įgyvendinimo klausimu, pripažino, jog valstybė savo pareigą vykdė netinkamai ir patenkino 39 pareiškėjų skundą 95,6 procentais (teismas nepriteisė išlaidų, sumokėtų už kelionių vizas, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių), 5 procentų dydžio metinių palūkanų bei 50 procentų bylinėjimosi išlaidų kiekvienam pareiškėjui.




TURISTŲ, NUKENTĖJUSIŲ NUO KELIONIŲ ORGANIZATORIAUS UAB VOYAGE – VOYAGE NEMOKUMO, BYLOJE PASIEKTA PERGALĖ

  • 2017-03-07

2017 M. KOVO 7 D. VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS PRIĖMĖ SPRENDIMĄ, KURIUO TENKINO 56 PAREIŠKĖJŲ, NUKENTĖJUSIŲ NUO KELIONIŲ ORGANIZATORIAUS UAB “OYAGE – VOYAGE” NEMOKUMO, PAREIŠKIMĄ LIETUVOS VALSTYBEI DĖL PATIRTOS TURTINĖS ŽALOS ATLYGINIMO. ŽALOS ATLYGINIMAS PRITEISTAS DĖL TO, JOG NACIONALINIAIS TEISĖS AKTAIS NEBUVO UŽTIKRINTA 1990 M. BIRŽELIO 13 D. EUROPOS BENDRIJŲ TARYBOS DIREKTYVOS „DĖL KELIONIŲ, ATOSTOGŲ IR ORGANIZUOTŲ IŠVYKŲ PAKETŲ (90/314/EEB)“ (TOLIAU – DIREKTYVA) GARANTUOJAMA TURISTO TEISIŲ Į VISIŠKĄ PINIGŲ, SUMOKĖTŲ UŽ KELIONĘ, GRĄŽINIMĄ KELIONĖS ORGANIZATORIAUS NEMOKUMO ATVEJU.

Teismas konstatavo, jog „nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatorius tapo nemokus, o jo organizuotos kelionės neįvyko, todėl pareiškėjams nacionaliniais aktais, įgyvendinančiais Direktyvos nuostatas, turėjo būti garantuotas visų už keliones sumokėtų pinigų grąžinimas. Tačiau pareiškėjai atgavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų), buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 str. 7 d.) aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Tai rodo, jog valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį Valstybei kyla atsakomybė. Atsakovo atstovo Ūkio ministerijos pozicija, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje, yra nepagrįstas. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą Valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. Sprendimo _Rechberger ir kt. _(C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat, kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį (žr. minėto Sprendimo _Rechberger ir kt. _75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto Sprendimo _Dillenkofer ir kt. _39 punktą). Teisingumo Teismas nurodė, jog Direktyvos 90/314 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų”._

Taigi teismas konstatavo, jog Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą.

Taip pat Teismas iš Lietuvos valstybės priteisė Pareiškėjams 5 proc. metines procesines palūkanas bei dalį (50%) bylinėjimosi išlaidų.




Atnaujintas keliautojų nukentėjusių nuo VOYAGE VOYAGE veiklos bylos prieš Lietuvos valstybę nagrinėjimas.

  • 2017-01-12

2017 m. sausio 11 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas  įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nustatė jog byloje trūksta įrodymų  visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą, todėl nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą.

Teismas įpareigojo BUAB „Voyage – Voyage“ atstovą, bankroto administratorių „Valdista“, iki 2016 m. sausio 25 d.  pateikti pareiškėjų kreditorinius reikalavimų dydį patvirtinančius dokumentus.

Informuojame, kad artimiausiu metu elektroniniu paštu Pareiškėjams atsiųsime sąrašą dokumentų, kuriuos pateikti yra įpareigoti pareiškėjai.




Baigta nagrinėti keliautojų nukentėjusių nuo VOYAGE VOYAGE veiklos byla prieš Lietuvos valstybę.

  • 2016-12-23

2016-11-23 Vilniaus apygardos administracinis teismas (gerbiamas teisėjas Rytis Krasauskas) baigė nagrinėti 56 ieškovų ieškinį  Lietuvos valstybei dėl žalos atlyginimo, administracinės bylos numeris eI-6446-968/2016.

Keliautojų patia žala kildinama iš netinkamo teisinio reglamentavimo, kai į Lietuvos teisę buvo netinkamai perkelta Europos Sąjungos 1990 m. birželio 13 d. direktyva “dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų” Nr. 90/314/EEB. Tai yra į Turizmo įstatymą pažodžiui perkėlus direktyvos 7 straipsnio nuostatą: “Kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.” Tačiau akivaizdu, kad pažodinis teisės normos perkėlimas į Lietuvos teisę neleido pasiekti direktyvoje Nr. 90/314/EEB numatyto tikslo – neužtikrino, kad keliautojai būtų užtikrinti, jog už kelionę įmokėti pinigai bus grąžinti. Svarbu paminėti, kad Europos Bendrijos steigimo sutarties 288 straipsnis (ex 249 straipsnis) numato, kad Europos Sąjungos teisės nuostatų perkėlimas į nacionalinę teisę turi būti vykdomas ne formaliai, o pasiekiant teisės normoje numatytą tikslą: Direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, siektino rezultato atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos gali pasirinkti jos įgyvendinimo formą ir būdus. (Europos Bendrijos steigimo sutarties 288 straipsnis (ex 249 straipsnis))

Sprendimas šioje byloje bus skelbiamas 2017-01-11   15:05 val

 




Mūsų partneriai

Edgaras Schartner

Rankestr. 8
10789 Berlin
Deutschland

Office: +49 (0)30 832 18 80 20
Mobile: +49 (0)170 216 11 29
email: schartner@rae-broda.de
http://www.rae-broda.de/en/professionals/edgaras-schartner

Melis Ersöz

Adress - Zeytinlik Mahallesi, Ray Sokak No:7/16 34140 Bakırköy – İstanbul

Fax: +90-212-6604990

Office: +90-212-6604900
Mobile: +90-532-7425180

email: ersoz@ersoz-legal.com
http://www.ersoz-legal.com/Default.aspx



© Justas Vilys - advokatų kontora