Advokato kontora

Dr. Agnė Juškevičiūtė – Vilienė.

Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai bei privatūs juridiniai asmenys įgis teisę tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą (toliau – ir KT).

Pagal šiuo metu galiojančias Konstitucijos teisės normas, kreiptis į KT gali tik visas Seimas (in corpore) arba parlamentarų grupė, Prezidentas, Vyriausybė ir teismai. Tuo tarpu privatiems asmenims tokia teisė nebuvo suteikta. 2019 m. kovo 21 d. Seimui antrą kartą balsavus ir pritarus Konstitucijos pataisai, įteisinančiai individualų konstitucinį skundą, buvo įteisinta konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą Konstituciniame Teisme.

Kas yra individualus konstitucinis skundas?

Asmuo pagrindines teises teisinėmis priemonėmis gali ginti šiais būdais:

• pirma, Civilinio proceso kodekso, Baudžiamojo kodekso, Administracinių bylų teisenos įstatymo numatytais pagrindais pateikiant ieškinius, prašymus, skundus į bendrosios ar specialiosios kompetencijos teismus;
• antra, papildomomis specialiomis teismo proceso formomis, skirtomis kai kurių ar visų Konstitucijoje įtvirtintų teisių apsaugai[1].

Individualus konstitucinis skundas yra papildoma speciali teisminė asmens konstitucinių laisvių gynimo priemonė, kai asmuo į Konstitucinį Teismą kreipiasi pateikdamas konstitucinį skundą siekdamas apginti pažeistas savo konstitucines teises ir laisves.

Kodėl reikalingas individualus konstitucinis skundas?

Šiuo metu Lietuvoje pagrindinis asmens teisių ir laisvių gynėjas yra ordinariniai (bendrosios ar specialiosios kompetencijos) teismai, per kuriuos galima netiesiogiai kreiptis į KT. Tačiau praktika rodo, kad asmens netiesioginis kreipimasis į konstitucinės justicijos instituciją nėra pakankama priemonė užtikrinant pažeistas asmens teises. Esamo teisinio mechanizmo efektyvumas per daug priklauso nuo teisėjų gebėjimo ir geranoriškumo kreiptis į KT. Tokią situaciją rodo praktinis pavyzdys: pareiškėjas (užsienio valstybės pilietis) pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl atsakovo (Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos) sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinta daugkartinė nacionalinė viza. Pareiškėjas, matydamas, kad Lietuvos Respublikos aktai jį diskriminuoja kaip užsienio valstybės ūkio subjektą ir pažeidžia jo verslo laisvę, pateikė teismui motyvuotą 7 puslapių prašymą, kuriame argumentuotai buvo prašomą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš trijų teisėjų, prašymo netenkino, o savo atsisakymą kreiptis į KT, motyvavo vieninteliu sakiniu: „nagrinėjamu atveju, teismui nekyla abejonių dėl Įstatymo aiškinimo, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas“[2].

Individualus konstitucinis skundas, kaip viena iš asmens teisių ir laisvių gynimo priemonių, nėra naujovė užsienio valstybių teisės sistemose. Daugelyje Europos Sąjungos valstybių (pavyzdžiui: Austrijoje, Belgijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Vokietijoje), kuriose veikia konstituciniai teismai ar jiems prilygintos institucijos, asmenys turi teisę dėl savo pagrindinių (konstitucinių) teisių ir laisvių pažeidimų kreiptis į šiuos teismus tiesiogiai. Senas demokratijos tradicijas turinčiose ir teisinės valstybės principus gerbiančiose valstybėse pripažįstama tokia asmens pažeistų teisių gynimo teisė, galimybė ir būtinybė. Lietuva liko viena iš keturių Europos valstybių, kur individualaus konstitucinio skundo nėra.

Kada galima teikti individualų konstitucinį skundą?

Asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą tik pasinaudojęs visomis teisinės gynybos priemonėmis, t.y. asmuo, gindamas savo pažeistas teises ir laisves, turės pereiti per visas teismų pakopas (pirmąją instanciją, apeliaciją, kasaciją) ir tik tada galės pateikti skundą KT.

Kitas svarbus terminas yra tas, kad asmuo galės pateikti individualų kasacinį skundą tik per teisės aktuose nustatytą terminą. Kol kas nėra tiksliai nustatytas šio skundo padavimo terminas, tačiau iki šių metų rugsėjo 1 d. bus pakeistas Konstitucinio Teismo įstatymas ir kiti lydintieji teisės aktai, kuriuose ir bus aiškiai nustatytas skundo padavimo terminas. Paminėtina, kad štai Lenkijoje nustatytas 3 mėnesių padavimo terminas po paskutinės instancijos, sprendusios bylą, galutinio sprendimo (Lenkijos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 46 str. 1 d.). Vadovaujantis LR Seimo patvirtinta individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepcija[3] panašus terminas turėtų būti nustatytas ir Lietuvoje.

Individualaus konstitucinio skundo teisinės pasekmės.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs individualų konstitucinį skundą, priima sprendimą, ar atitinkamas Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis), kuris buvo pritaikytas nagrinėjant asmens bylą ir kurio pagrindu buvo priimti teismų sprendimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar ne. Jei atitinkamas teisės aktas ar jo dalis yra pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai, tai atsiranda pagrindas atnaujinti teismų procesą dėl pažeistos to asmens konstitucinės teisės ar laivės įgyvendinimo.

Kas gali surašyti individualų konstitucinį skundą?

Vadovaujantis LR Seimo patvirtinta individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepcija skundą galės surašyti tik advokatai (arba jeigu pareiškėjas yra fizinis asmuo, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, skundą surašyti gali jis pats). Advokatas skunde turės nurodyti tiksliai teisės aktą (jo dalį), kuriuo remiantis buvo priimtas sprendimas, pažeidžiantis asmens konstitucines teises ir laisves; konkrečią pažeistą konstitucinę teisę ir laisvę ir jos pažeidimo pobūdį; aiškiai išdėstyti faktines aplinkybes, pagrindžiančios skundą.

Užsienio valstybių, kuriose veikia individualaus skundo mechanizmas, praktika rodo, kad tik maža dalis individualių konstitucinių skundų yra priimama ir nagrinėjama Konstituciniame Teisme. Tokia situaciją lemią tai, kad šiame teisme yra vykdoma griežta skundų atranka. Skundų nepriėmimo viena iš pagrindinių priežasčių yra netinkamas, neargumentuotas skundo surašymas.

Mūsų kontoroje dirba konstitucinės teisės specialistai, turintys nacionalinės ir tarptautinės praktikos konstituciniuose teismuose, ir galintys Jus pakonsultuoti konstitucinės teisės klausimais bei kokybiškai parengti argumentuotą, naujausią KT doktriną atitinkantį individualų konstitucinį skundą ir jį pateikti Konstituciniam Teismui, kas užtikrins Jūsų pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą aukščiausiu mastu.

[1] BIELIŪNIENĖ, L. Žmogaus teisių apsaugos stiprinimas konstitucinio skundo institutu. Vilnius, Justitia, 2014, p. 47.

[2] 2019 m. kovo 28 d. Vilniaus apygardos administracinis teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. Ei-568-426/2019.

[3] 2007 m. liepos 4 d. LR Seimo nutarimas Nr. X-1264 „Dėl Individualaus konstitucinio skundo instituto įtvirtinimo koncepcijos patvirtinimo“, Žin., 2007, Nr. 77-3061.

Gabrielė Mockaitytė

Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo individualios veiklos pajamų mokėtino pajamų mokesčio skaičiavimo pakeitimai, dėl kurių individualia veikla užsiimantiems asmenims galima pasidžiaugti sumažėjusia mokesčių našta.

2019 m. kovo 26 d. prasidėjo kasmetinis metinių pajamų mokesčio deklaracijų teikimas. Nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki 2019 m. gegužės 1 dienos privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčių administratoriui praėjusio mokestinio laikotarpio metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį.

2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo individualios veiklos pajamų mokėtino pajamų mokesčio skaičiavimo pakeitimai. Dėl to individualia veikla užsiimantiems nuolatiniams Lietuvos gyventojams, teikiantiems metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2018 metus, reikėtų atkreipti dėmesį į esminius pasikeitimus.

Nuo individualios veiklos pajamų mokėtino pajamų mokesčio dydis nustatomas iš metinėms individualios veiklos apmokestinamosioms pajamoms (MIVAP) pritaikius 15 procentų pajamų mokesčio tarifą gautos sumos atėmus pajamų mokesčio kredito (PMK) sumą. Pajamų mokesčio kreditas yra skaičiuojamas tokia tvarka:

1. Kai individualios veiklos pajamos neviršija 20 000 eurų per metus, taikytinas pajamų mokesčio kreditas apskaičiuojamas pagal formulę: PMK = MIVAP x 0,1.
2. Kai individualios veiklos pajamos yra didesnės negu 20 000 eurų per metus, taikytinas pajamų mokesčio kreditas apskaičiuojamas pagal formulę: PMK = MIVAP x (0,1 – 2/300 000 x (MIVAP – 20 000)).

Jei pagal pastarąją formulę apskaičiuotas pajamų mokesčio kreditas yra neigiamas, laikoma, kad jis lygus 0.

Taip pat reikėtų nepamiršti, jog metinės individualios veiklos apmokestinamosios pajamos yra apskaičiuojamos visas gautas pajamas sumažinus patirtomis išlaidomis. Taigi skaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, jas galima sumažinti patirtomis išlaidomis dviem būdais:

1. Nuo gautų pajamų atimama 30 procentų leidžiamų atsiskaitymų (dar vadinamos – preziumuojamos išlaidos).
2. Nuo gautų pajamų atimama faktiškai patirtos išlaidos. Šiuo atveju kiekvienas individualia veikla užsiimantis nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo kaupti visus kvitus, sąskaitas-faktūras, liudijančias faktiškai patirtų išlaidų, susijusių su jo individualia veikla, dydį.

Siekiant apibendrinti ir suteikti neabejotiną aiškumą, pateikiame pavyzdžius:

1. Individualia veikla užsiimantis asmuo per 2018 metus gavo 18 000 eurų pajamų, išlaidas skaičiavo pagal faktą ir jų dydis buvo 6000 eurų. MIVAP =18 000 – 6000 = 12 000. Pajamų mokesčio sumai apskaičiuoti pirmiausia taikomas 15 procentų pajamų mokesčio tarifas, t. y. MIVAP x 0,15 = 12 000 x 0,15 = 1800. Toliau apskaičiuojamas PMK = 12 000 x 0,1 = 1200. Tad galutinis GPM dydis = 1800 – 1200 = 600 eurų.
2. Individualia veikla užsiimantis asmuo per 2018 metus gavo 37 000 eurų pajamų, išlaidas skaičiavo pagal faktą ir jų dydis buvo 10 000 eurų. MIVAP = 27 000 – 10 000 = 27 000. Pajamų mokesčio sumai apskaičiuoti pirmiausia taikomas 15 procentų pajamų mokesčio tarifas, t. y. MIVAP x 0,15 = 27 000 x 0,15 = 4050. Toliau apskaičiuojant PMK taikoma sudėtingesnė formulė, kai apmokestinamosios pajamos viršija 20 000 eurų t. y. PMK = 27 000 x (0,1 – 2/300 000 x (27 000 – 20 000)) = 1440,00. Tad galutinis GMP dydis = 4050 – 1440 = 2610 eurų.

Atkreiptinas dėmesys, kad vis tik mokestinė lengvata pasijaus tik tiems individualia veikla užsiimantiems asmenims, kurie per metus gauna ne daugiau nei 35 000 Eur pajamų. Asmenims, kurių pajamos per metus viršija 35 000 Eur sumą, mokestinė našta nesumažėja.

Airida Bernotaitė

Atsižvelgiant į pastarųjų metų mūsų šalies aktualijas, itin opia problema tapo klausimas ar emigruojantis, išsituokęs asmuo, su kuriuo yra nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, turi teisę kartu išsivežti ir nepilnamečius vaikus. Buvusiems sutuoktiniams šiuo klausimu nesusitarus – sprendimą privalo priimti teismas. 

Santuokos nutraukimo ar jos pripažinimo negaliojančia, taip pat sprendžiant klausimą dėl gyvenimo skyriumi (separacija) atveju, šeimoje esant nepilnamečių vaikų, teismas visada turi išspręsti ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Dažnu atveju nepilnamečio gyvenamoji vieta nustatoma bendru tėvų sutarimu. Tačiau, esant ginčui, gyvenamoji vieta nustatoma teismo sprendimu, kuris turi išsiaiškinti ir nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus:

• kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą;
• kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų;
• vaiko norus ir pažiūras. Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos nustato, kad teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Ši nuostata reiškia, kad nepaisant to, jog vaiko gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo nustatoma su vienu iš tėvų, tėvai turėtų kartu spręsti dėl esminio vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo klausimo. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas.

Bendrąja prasme – vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimas spręstinas, jei pasikeičia esminės aplinkybės dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Teismų praktikoje nėra konkrečiai apibrėžiama, koks tas aplinkybių pasikeitimas yra esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bet yra pateikiama jo pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas, kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.

Šis principas taikytinas ir leidimui nepilnametį vaiką išsivežti gyventi į užsienio valstybę. Pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolatiniam gyvenimui į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus ir, kad tai iš esmės nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisių tokiu atveju tenka tėvui ar motinai, siekiančiam pakeisti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą. Vaikas nuolat gyventi į užsienį gali išvykti tik su tuo tėvu, su kuriuo nustatyta jo gyvenamoji vieta. Jei šia teise nori pasinaudoti skyrium gyvenantis tėvas – turi būti atitinkamai pakeistas teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo. Ginčo sprendimo teisme metu, kiekvienas iš tėvų turi įrodyti, kad nustačius nepilnamečio gyvenamąją vietą su juo, vaikui bus užtikrinta saugi aplinka, atitinkanti reikalavimus sveiko vaiko normaliam vystymuisi, bus sudarytos palankios sąlygos Lietuvoje liekančiam tėvui bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra akcentuojama vaiko nuomonės svarba – kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų teikiama jo pareikštam norui (pvz. byloje Hokkanen v. Finland, nuspręsta, kad dvylikos metų mergaitė pakankamai brandi, kad būtų atsižvelgta į jos nuomonę). Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams.

Iš visų kontoros praktikoje buvusių bylų, ko gero sudėtingiausia laikytume bylą, kurioje teismas vienam iš tėvų leido išsivežti tris nepilnamečius vaikus nuolat gyventi į užsienį, nors tam prieštaravo ir Lietuvoje liekantis tėvas, ir net Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Išvykti norintis buvęs sutuoktinis pateikė pakankamai daug ir įvairių įrodymų, kad vaikų gyvenimu užsienyje bus tinkamai pasirūpinta, bus užtikrinti vaikų teisėti interesai, bus užtikrintas jų poreikius atitinkantis būstas, mokslas ir pan. Taip pat svarbu paminėti, kad visų trijų vaikų rišliai ir motyvuotai suformuota pozicija buvo įvertinta ir taip pat didele dalimi lėmė būtent tokio sprendimo priėmimą. Taigi mūsų aptariamu atveju, teismas priėmė sprendimą leisti išsivežti vaikus nuolat gyventi į užsienį be Lietuvoje liekančio tėvo sutikimo, neatsižvelgiant į tai, jog net Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai įžvelgė grėsmių vaikų teisėtiems interesams.

Giedrė Čitavičiūtė

Nuo 2018 m. gegužės 26 d. arba dienos, kai buvo pradėtas taikyti  2016 m. balandžio 27 d. Europos parlamento ir tarybos reglamentas (ES) 2016/679 “dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB” (toliau – Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas arba Reglamentas), praėjo jau beveik metai, tačiau vis dar tenka susidurti su netinkamu Reglamento nuostatų interpretavimu ir konsultacijų poreikis dėl šio Reglamento taikymo ir veikimo praktikoje nemažėja.

Deja, ne taip retai pasitaiko nesusipratimų dėl Reglamento taikymo srities apimties interpretavimo, pavyzdžiui, į sutartis dėl asmens duomenų perdavimo ar į tvarkomų asmens duomenų sąrašą įtraukiami juridinių asmenų duomenys – pavadinimas, kodas, buveinės adresas, bendrasis telefono numeris ir pan. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Reglamento 1 straipsnį, apsauga taikoma išimtinai fizinių asmenų duomenims, todėl pavyzdžiui, duomenų valdytojas sudarydamas sutartį dėl duomenų perdavimo su duomenų tvarkytoju, prie perduodamų asmens duomenų kategorijų neturėtų traukti juridinių asmenų duomenų, pažymėtina, kad šie duomenys apskritai yra vieši ir nereikia susitarti dėl jų tvarkymo sąlygų. Juridinio asmens pavadinimas sutartyje dėl asmens duomenų perdavimo gali figūruoti tais atvejais, kai nurodomas kaip fizinio asmens darbo vieta, tačiau ne kaip savarankiška duomenų kategorija.

Taip pat dažna situacija, kai duomenų valdytojai duomenų tvarkymo teisėtumą grindžia išimtinai asmens sutikimu. Pabrėžiame, jog asmens sutikimas ne visais atvejais yra tinkamiausias duomenų tvarkymo pagrindas. Visų pirma, dažnai kiti teisėto duomenų tvarkymo pagrindai yra pakankami ir tinkami, o asmens sutikimas yra perteklinis, be reikalo apsunkinantis duomenų valdytojo veiklą ir užkraunantis papildomų administracinių rūpesčių. Pavyzdžiui, asmens sutikimas nėra reikalingas tais atvejais, kai duomenų valdytojas tvarko tokius asmens duomenis, be kurių nebūtų įmanoma įvykdyti pagrindinės sutarties su asmens duomenų subjektu, (parduodant prekes internetu nėra būtina gauti asmens sutikimą dėl jo kontaktinių duomenų tvarkymo, nenurodžius vardo, pavardės, adreso ir pan. pardavėjas tiesiog negalėtų perduoti prekių pirkėjui ir įvykdyti pirkimo-pardavimo sutarties). Taip pat asmens sutikimas nėra reikalingas, kai asmens duomenys tvarkomi dėl duomenų valdytojui taikomos teisinės prievolės – pavyzdžiui duomenų valdytojas yra įstatymu, poįstatyminiu aktu ar individualiu teisės aktu įpareigotas tvarkyti asmens duomenis ir asmens duomenų subjektas neturi teisės pasirinkti – sutikti ar ne su tokiu asmens duomenų tvarkymu (apgyvendinimo paslaugas teikiantys subjektai privalo rinkti ir saugoti svečių duomenis 5 metus[1], todėl viešbučio svečias neturi teisės atsisakyti nurodyti savo vardą, pavardę, paso numerį, ir kt.). Antra, asmens sutikimas nėra pagrindas išsprendžiantis visas duomenų valdytojo problemas ir apsaugantis nuo galimų grėsmių. Sutikimui Reglamentas numato griežtas sąlygas: jis turi būti aiškus, tokios formos, kad duomenų valdytojas galėtų jį įrodyti ir gautas dėl kiekvieno duomenų tvarkymo tikslo, vienas neapibrėžtos formos asmens sutikimas nebus laikomas tinkamu ir teisėtu pagrindu duomenų tvarkymui. Be to, asmuo bet kada gali atšaukti savo sutikimą. Dėl to asmens sutikimas, kaip asmens duomenų tvarkymo pagrindas, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip paprasčiausias ir universalus pagrindas tvarkyti asmens duomenims – akivaizdu, kad duomenų valdytojas turi išpildyti nemažai sąlygų siekdamas juo pasinaudoti ir asmuo bet kada gali jį atšaukti. Taigi, duomenų valdytojams kiekvienu atveju rekomenduojame adekvačiai įvertinti tvarkomas asmens duomenų kategorijas, jų tvarkymo tikslus ir pasirinkti tinkamiausią duomenų tvarkymo teisėtumo sąlygą, nepervertinant asmens sutikimo reikšmės.

Valstybinei duomenų inspekcija šiuo metu jau yra paskelbusi 2019 m. prevencinių patikrinimų planą, pagal kurį bus atlikti planiniai patikrinimai 75 įmonėse, ypatingą dėmesį skiriant sporto klubams, viešbučiams ir greitųjų kreditų bendrovėms. Pažymėtina, kad Valstybinė duomenų inspekcija taip pat gali vykdyti ir neplaninius patikrinimus gavusi skundų arba savo iniciatyva.

Iki Reglamento įsigaliojimo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos skiriamų baudų dydžius nustatė Administracinių nusižengimų kodeksas – fiziniams asmenims buvo numatyta iki 150–1200 Eur bauda, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – 300–3000 Eur. Įsigaliojęs Reglamentas žymiai kilstelėjo sankcijų kartelę – iki 10 000 000 EUR arba, įmonės atveju – iki 2 % jos ankstesnių finansinių metų bendros metinės pasaulinės apyvartos. Europos Sąjungos narių pavyzdžiai rodo, kad nacionalinės priežiūros institucijos drąsiai taiko Reglamente numatytas baudas: 2018 m. liepos mėn. Portugalijos ligoninei „Centro Hospitalar Barreiro Montijo“ – buvo skirta 400.000 Eur bauda už techninius ir organizacinius Reglamento pažeidimus, 2019 m. sausio 21 d. Prancūzijos duomenų apsaugos inspekcija paskyrė 50 mln. baudą Google LLC už skaidrumo ir informavimo principų pažeidimus.

Nors Lietuvoje kol kas neturime panašių Reglamento sankcijų taikymo pavyzdžių, tačiau visus duomenų valdytojus raginame nedelsti ir peržiūrėti vidines asmens duomenų tvarkymo taisykles, sutartis su duomenų tvarkytojais, veiklos įrašus, asmens duomenų tvarkymo politiką bei kitą vidinę įmonės asmens duomenų tvarkymo dokumentaciją. Nors Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija viešai deklaruoja geranoriškumą duomenų valdytojų atžvilgiu ir paprastai pirmą kartą nustačius pažeidimus baudos nėra skiriamos, tačiau galimos sankcijos pernelyg didelės, kad būtų galima į duomenų apsaugą žiūrėti pro pirštus.

Mūsų kontora kaip tik specializuojasi ir rengia su asmens duomenų apsauga susijusius dokumentus, konsultuoja Bendrojo duomenų apsaugos reglamento taikymo klausimais. Pažymime, jog nuostolių rizika dėl netinkamo asmens duomenų tvarkymo yra tikrai didelė, todėl tikrai rekomenduojame į specialistus kreiptis anksčiau, nei prasidės Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos patikrinimas jūsų įmonėje.

[1] 2011 m. gruodžio 5 d. Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus įsakymas „Dėl apgyvendinamų valstybių narių ir kitų valstybių piliečių registravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. V-154.

Giedrė Čitavičiūtė.

Ranka surašytas testamentas savo galia prilygsta notariniam, jei laikomasi kelių nesudėtingų reikalavimų.

Nedaugelis žino, kad galima savo valią dėl turto po mirties palikimo surašyti pačiam, namuose ar kitoje patogioje vietoje, nedalyvaujant notarui ir toks dokumentas turės tokią pat teisinę galią kaip ir įprastas oficialus testamentas. Svarbu sudarymo metu žinoti keletą esminių ir privalomų asmeniniams testamentams keliamų reikalavimų bei per vienerius metus po testatoriaus mirties pateikti jį teismui patvirtinimui. Tiesa, asmeninių testamentų patvirtinimo procesas komplikuojasi, dažniausiai dėl to, jog asmeniniai testamentai sudaromi be teisininko konsultacijos – tekste atsiranda klaidų, trūkumų ar netikslumų. Tačiau mūsų kontoros praktika rodo, jog asmeninis testamentas nėra teisinė fikcija – net ir trūkumų turintį namuose surašytą testamentą galima sėkmingai patvirtinti.

Įstatymas nustato keletą privalomų reikalavimų šiam dokumentui. Visų pirma, asmeninį testamentą rašyti savo ranka – kompiuteriu parašytas ir atspausdintas asmeninis testamentas negalios. Antra, testatorius turi nurodyti savo vardą ir pavardę, testamento sudarymo datą, vietą, išdėstyti savo valią bei visa tai patvirtinti parašu. Būtina viską išdėstyti konkrečiai – pateikti visą reikiamą informaciją apie paveldėtoją ir palikimo objektus, pvz. jei testatorius turi dvi dukras ir testamente rašo „automobilį palieku dukrai“, toks testamentas neturės teisinės galios. Sudarymo datos ir vietos nenurodymas testamentą daro negaliojantį tik tuo atveju, jeigu testamento sudarymo datos ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų aplinkybių.

Į mūsų kontorą kreipėsi klientė prašydama parengti pareiškimą teismui dėl asmeninio testamento patvirtinimo. Nors asmeninio testamento patvirtinimo procedūra iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nesudėtinga, tačiau mūsų klientės atveju buvo keletas probleminių aspektų:

pirma – asmuo sudaręs testamentą buvo užsienio valstybės pilietis, todėl iškilo klausimas dėl taikytinos teisės,

antra – testamentas buvo sudarytas anglų kalba,

trečia – nebuvo nurodyta sudarymo vieta ir

ketvirta – testamente nebuvo nurodytas paveldėtojos asmens kodas, gimimo data, tik vardas ir pavardė. Kadangi testatorius ir įpėdinė nebuvo giminaičiai, tai galėjo apsunkinti įrodinėjimą, jog būtent pareiškėja yra įpėdinė, nurodyta testamente.

Siekiant pašalinti abejones ir kliūtis asmeninio testamento patvirtinimui, buvo atlikta daug kruopštaus darbo rengiant pareiškimą teismui. Visų pirma, buvo analizuojami Europos Sąjungos teisės aktai, nustatantys taikytiną teisę paveldėjimo byloms su užsienio elementu. Nors testatorius buvo užsienio valstybės pilietis, tačiau iki mirties keletą metų gyveno Lietuvoje, dėl to paveldėjimo teisiniams santykiams buvo pasirinkta Lietuvos Respublikos materialinė teisė. Įrodinėdami, testatorius nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje faktą, teismui pateikėme testatoriaus mokesčių deklaracijas, Gyventojų registro pažymas, darbo sutartis, autorines sutartis, sąskaitas už suteiktas paslaugas ir kitus testatoriaus gyvenamąją vietą Lietuvoje įrodančius dokumentus. Antra, testamentas buvo sudarytas anglų kalba, tačiau įstatymas numato, jog asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba, todėl šiuo atveju buvo svarbu teismui pateikti patvirtintą dokumento vertimą į lietuvių kalbą. Trečioji problema buvo sudarymo vietos nenurodymas testamente. Nors pareiškėjai buvo žinoma, jog testamentas sudarytas Vilniuje, tačiau šias aplinkybes įrodyti buvo svarbu ir gana sudėtinga. Testamento sudarymo vieta yra reikšminga ne tik dėl to, kad vietos nenurodymas atskirais atvejais gali reikšti testamento negaliojimą, tačiau nuo sudarymo vietos gali priklausyti ir paveldėjimo teisiniams santykiams taikytina teisė, kas gali nulemti, jog byla apskritai nebus teisminga Lietuvos teismams. Taigi, siekiant įrodyti, jog asmeninis testamentas buvo sudarytas Lietuvoje, Vilniuje, buvo panaudoti netiesioginiai įrodymai – testatoriaus kelionės lėktuvu bilietai. Kadangi testatorius savo valią dėl turto po mirties likimo užrašė dieną prieš kelionę pas tėvus, skrydis buvo iš Vilniaus oro uosto, todėl suprantama, kad dieną prieš jis tikrai buvo Lietuvoje – tokias aplinkybes patvirtino ir šalių susirašinėjimas elektroniniais laiškais, kuriuose testatorius dalijasi su pareiškėja įspūdžiais apie kelionę. Ketvirta, siekiant užbėgti už akių bet kokioms abejonėms dėl pareiškėjos tapatybės, teismui buvo pateikti įrodymai, jog testatorių ir pareiškėją siejo itin artimas asmeninis ryšys – elektroniniai laiškai, testatoriaus ranka rašyti laiškai, deklaracijos Valstybinei mokesčių inspekcijai, kurias už testatorių pateikdavo pareiškėja – visų rašytinių įrodymų visuma rodė tai, kad įpėdinė ir testatorius itin vienas kitu pasitikėjo ir būtent dėl to testatorius nusprendė visą savo turtą palikti pareiškėjai.

Atlikus kruopštų ir sudėtingą darbą rengiant pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, procesas teisme ėjosi itin sklandžiai – teismui nekilo jokių abejonių dėl pateikto asmeninio testamento galiojimo ir jo patvirtinimo klausimas buvo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka. Mažiau nei po mėnesio nuo dokumentų atidavimo teismui dienos, klientę galėjome nudžiuginti teigiamu teismo sprendimu.

Imituojant struktūrinius pakeitimus neteisėtai atleista darbuotoja apginta nuo darbdavio savivalės – godumas atleidžiant darbuotoją įmonei vietoj 4 kainavo 14 vidutinių darbo užmokesčių.

Pakankamai dažna situacija, kai darbdaviui nusprendus mažinti darbuotojų skaičių, darbuotojui pasiūloma nutraukti darbo sutartį šalių sutarimu nesilaikant įspėjimo termino ir sumokant simbolinę išeitinę kompensaciją arba būti tiesiog atleistam. Darbdaviui užimant dominuojančią padėtį darbo teisiniuose santykiuose yra lengva manipuliuoti teise duoti valdingus nurodymus, reikalauti nebūdingų arba neįmanomų užduočių iš darbuotojo ir už jų nevykdymą skirti drausmines nuobaudas, o galiausiai nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo kaltės. Tokiais atvejais darbuotojas yra labai keblioje padėtyje, nes darbdavys turėdamas teisę organizuoti darbą, gali nustatyti tokias sąlygas, kurių reikia drausminei atsakomybei kilti.

Į mus pagalbos kreipėsi darbuotoja, kuri po 2 metų nepriekaištingo darbo įmonėje, gavo pranešimą apie struktūrinius įmonės pertvarkymus ir naikinamą jos etatą, siūlant jai nutraukti darbo sutartį šalių sutarimu po dviejų dienų, išmokant dviejų vidutinių mėnesių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją. Ieškovė su tokiu pasiūlymu nesutiko, nes buvo nemaloniai nustebinta tiek dėl paties gresiančio atleidimo tiek ir dėl jai siūlomų sąlygų – jai nebuvo duotas terminas naujo darbo paieškoms ir pasiūlyta išeitinė kompensacija buvo dvigubai mažesnė nei priklausė pagal įstatymą.  Pagal tuometinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 129 str. 2 d., 130 str. 1 d., 2017 m. kovo mėn. redakcija) Ieškovė turėjo teisę į keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Darbdavys užblokavo darbuotojos prisijungimus prie darbinio elektroninio pašto bei vidinės įmonės darbų sistemos, taip pat pareikalavo per mažiau nei pora valandų grąžinti darbo priemones, pateikti atliktų darbų ataskaitą. Neturėdama galimybės prisijungti prie pagrindinių duomenų sistemų darbuotoja negalėjo pateikti ataskaitos apie einamus darbus, o grąžinti darbo priemones ji neturėjo net teorinių galimybių, nes ji visada dirbo nuotoliniu būdu ir gyveno kitame mieste. Be kita ko, darbdavys visus šiuos nurodymus davė jos atostogų metu ir į asmeninį elektroninį paštą. Darbuotojai už šių nurodymų nevykdymą buvo paskirta drausminė nuobauda – įspėjimas, o vėliau ir atleidimas iš darbo.

Darbdavio atstovai teisme agresyviai gynė savo poziciją, kad darbuotojai paskirtos drausminės nuobaudos už realius darbo drausmės pažeidimus (Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 136 str. 1 d. 1 p., 236 str., 2017 m. kovo mėn. redakcija) ir stengėsi įrodyti mūsų klientės kaltę. Atkaklumo ir teisinių argumentų tinkamumo dėka pavyko apginti klientės interesus – ieškinys buvo patenkintas visiškai,  priteistos visos bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos Teismas palaikė mūsų argumentus, jog Ieškovei priteistina kompensacija atliktų prevencinę funkciją darbdaviams, kurie piktnaudžiaudami savo teise atleisti darbuotojus, pažeidinėja įstatymuose nustatytą atleidimo tvarką. Kadangi bylos nagrinėjimas užsitęsė beveik metus, o visas bylinėjimosi laikotarpis Ieškovei buvo skaičiuojamas kaip priverstinė pravaikšta, bendra patenkintų Ieškovės reikalavimų suma viršijo 24 000 Eur.

Džiaugiamės galėję apginti teisėtus darbuotojos interesus!!

Prieš patvirtinant Seimui naująją viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) redakciją, buvo daug kalbama apie tai, kad šis naujas įstatymas užtikrins daugiau skaidrumo veiešuosiuose pirkimuose. Ar tikrai taip įvyko?

Pagal naujo VPĮ 44 str. 11 dalį, tiekėjai nebedalyvauja, kai susipažįstama su elektroninėmis priemonėmis (CVP IS) pateiktais pasiūlymais, jų nagrinėjimu, vertinimu, palyginimu, atitinkamai, nebeturi teisės ir gauti su tuo susijusios informacijos, išskyrus, kiek tai numato pats įstatymas. Absoliuti dauguma pirkimų šiuo metu atliekama elektorninėmis priemonėmis (CVP IS).

Įstatymas numato dvi galimybes susipažinti su tam tikra informacija:

1) VPĮ 58 str. 2 dalis – gavęs informaciją apie laimėtoją, dalyvis gali pateikti raštišką pranešimą perkančiajai organizacijai (PO) pateikti tam tikrą informaciją, tačiau tik apie laimėjūsį pasiūlymą.

PO gavusi dalyvio raštišką prašymą (teikiama per CVP IS), per 15 dienų nuo prašymo gavimo (ne nuo išsiuntimo) pateikia dalyviui, kurio pasiūlymas nebuvo atmestas tokią informaciją – laimėjusio pasiūlymo charakteristikas ir santykinius pranašumus, dėl kurių šis pasiūlymas buvo pripažintas geriausiu, taip pat šį pasiūlymą pateikusio dalyvio ar preliminarios sutarties šalių (t.y. visų, su kuriais buvo sudaryta preliminari sutartis) pavadinimus; informaciją apie derybų (jei pirkimas buvo vykdomas derybų būdu) eigą ir pažangą.[1]*

2) VPĮ 20 str. 4 dalis – tiekėjas gali prašyti PO susipažinti su laimėjusio tiekėjo pasiūlymu ar paraiška – ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo sutarties sudarymo dienos. 1*

Yra vienas BET – atskleista bus tik ta informacija, kuri nėra konfidenciali, tai čia vėl ta pati dainelė – jei tiekėjas nenurodė, kad kažkuri dalis yra konfidenciali – bus galima susipažinti ir gauti informaciją, jei nurodė – mes jos nematysime.

Turėta daug vilčių, kad pagaliau naujasis VPĮ išspręs amžiną ginčą – ar prekės gamintojo ir modelio pavadinimas yra konfidenciali informacija ar ne? Deja, to neįvyko.

VPĮ 20 str. 2 dalis nustato, kas negali būti laikoma konfidencialia informacija:

1) jeigu tai pažeistų įstatymus, nustatančius informacijos atskleidimo ar teisės gauti informaciją reikalavimus, ir šių įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus;

2) jeigu tai pažeistų šio įstatymo 33 ir 58 straipsniuose nustatytus reikalavimus dėl paskelbimo apie sudarytą pirkimo sutartį, kandidatų ir dalyvių informavimo, įskaitant informaciją apie pasiūlyme nurodytą prekių, paslaugų ar darbų kainą, išskyrus jos sudedamąsias dalis;

3) informacija apie tiekėjų pašalinimo pagrindų nebuvimą, atitiktį kvalifikacijos reikalavimams, kokybės vadybos sistemos ir aplinkos apsaugos vadybos sistemos standartams patvirtinančiuose dokumentuose, išskyrus informaciją, kurią atskleidus būtų pažeisti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimai ar tiekėjo įsipareigojimai pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis;

4) informacija apie pasitelktus ūkio subjektus, kurių pajėgumais remiasi tiekėjas, ir subtiekėjus, išskyrus informaciją, kurią atskleidus būtų pažeisti Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimai.

Taigi, kaip ir anksčiau, liko nemažai apibrėžtumo – kas gali, o kas negali būti laikoma konfidencialia informacija viešiajame pirkime. VPT ėmėsi iniciatyvos ir išleido konsultaciją šiuo klausimu, tačiau pažymėtina, jog nei VPĮ nei kitas teisės aktas nesuteikia teisės VPT aiškinti VPĮ nuostatų ir kurti naujų taisyklių – tokių, kokių VPĮ nenumato. O savo konsultacijoje VPT būtent tą ir daro. Atkreiptinas dėmesys, jog tokios konsultacijos neturi teisinės galios, jos nėra privalomos nei perkančiosioms organizacijoms, nei tiekėjams, todėl tiekėjai ir toliau turi teisę pasitelkti kūrybišką teisininką ir pagrįsti savo pasiūlyme pateiktos informacijos konfidencialumą. Kartu belieka laukti naujausios teismų praktikos, kuri arba patvirtins, arba paneigs VPT išdėstytus išaiškinimus.

VPĮ 33 str. 2 d. nustato, kad skelbimas apie sudarytą pirkimo sutartį skelbiamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo pirkimo sutarties sudarymo. Čia ir vėlgi galioja konfidencialumo principas – negali būti paskelbta jokia tiekėjo konfidenciali informacija.

Taigi, skaidrumo tikrai nepadaugėjo, o greičiausiai jo net ir sumažėjo – tiekėjai nebegaus informacijos apie pirkime dalyvaujančius kitus dalyvius (pasiūlymų eilė nebesudaroma ir ji neskelbiama), taip pat apie jų pasiūlytas kainas, taigi, gerokai sumažėja konkurencinės rinkos analizės galimybės.

Rekomenduotina sistemiškai teikti prašymus susipažinti su laimėtojo pateiktomis kainomis, atitikimu kvalifikacijai, su informacija apie laimėtojo pašalinimo pagrindų buvimą/nebuvimą, apie laimėtojo pasitelktus ūkio subjektus, kurių pajėgumais jis remiasi. Vienok, apribojimas dėl asmens duomenų apsaugos praktiškai užkerta kelią gauti informaciją apie pasitelkiamus fizinius asmenis.

Naujausia atsakymų į tokius prašymus teikimo praktika rodo, jog tiekėjai sėkmingai naudojasi konfidencialios informacijos apsaugos institutu, o perkančiosios organizacijos nėra linkę atskeisti net ir tos informacijos, kuri pagal VPT konsultacijas neturėtų būti laikoma konfidencialia.

Adv. Monika Misiūnienė

2017 11 14

Vilnius

[1] *PASTABA: akivaizdu, kad terminas pretenzijai teikti jau bus praleistas, nes dabar jis yra 10 dienų tarptautiniams pirkimams ir 5 darbo dienos supaprastintiems pirkimams. O tam, kad būtų galima ginčyti kažkokį PO sprendimą, būtina pateikti pretenziją. Išimtis yra nustatyta dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu – dėl šių klausimų galima kreiptis tiesiai į teismą be išankstinio pretenzijos teikimo. Darytina išvada, kad pagal dabartinį įstatymą perkančiajai organizacijai pretenzijas galima teikti tik dėl procedūrinių, o ne dėl turinio vertinimo pažeidimų.