Mūsų rūpestis ir pareiga, kad visos Jūsų teisės būtų apsaugotos ir realizuotos iki smulkmenų.

Nuginčytas vekselis – sunki tačiau įmanoma misija!

  • 2016-11-10

Giedrė Čitavičiūtė

Pavyko apginti sąžiningo skolininko interesus – nesąžiningas kreditorius teisminio proceso metu nesėkmingai bandė gauti dvigubą prievolės įvykdymą ir pagal paskolos sutartį, ir pagal vekselį, kuria sutartis buvo užtikrinta.

Į mūsų kontorą teisinės pagalbos kreipėsi klientas, kuriam nesąžiningas kreditorius pareiškė piniginį reikalavimą pagal neegzistuojančią prievolę. Tokia situacija paskolos teisiniuose santykiuose yra pakankamai dažna, kai paskolos grąžinimas yra užtikrinamas vekseliu ir jame nurodoma suma yra didesnė už paskolos sutartyje numatytą sumą. Šalys paprastai tokią sutartį sudaro, nes vekseliu užtikrinamas ne tik paskolos, bet ir palūkanų grąžinimas. Taigi kreditorius naudodamasis savo padėtimi siekė įrodyti, jog buvo sudaryti du sandoriai vienas pagal paskolos sutartį, antras pagal vekselį ir gauti dvigubą prievolės įvykdymą – pirma, sumą, kuri nurodyta paskolos sutartyje, antra, tą, kuri užtikrinta vekseliu.

 Kaip įprasta susiklosčius tokiems santykiams, kreditorius kreipėsi į teismą teigdamas, kad tą pačią dieną buvo sudarytos dvi paskolos sutartys – pirmojoje pinigai buvo išmokėti grynaisiais ir prievolė užtikrinta paprastu neprotestuotinu vekseliu, o antrojoje – pinigai buvo pervesti banko pavedimu ir numatytas paprastojo vekselio išdavimas reikalavimui užtikrinti, tačiau iš tiesų toks dokumentas pagal šią sutartį nebuvo išduotas. Ieškovas savo reikalavimui pagrįsti pateikė vieną paskolos sutartį ir vieną vekselį aiškindamas, kad pirmosios sutarties egzempliorių jis sunaikino, nes pagal vekselį išdavus vykdomąjį raštą, sutarties teksto saugojimas neva neteko prasmės. O pagal antrąją paskolos sutartį, vekselis išduotas nebuvo, nes pinigus pervedus banko pavedimu, sutarties dalyko perdavimo papildomai įrodinėti nereikia. Tokia kreditoriaus pozicija iš pirmo žvilgsnio formaliai atrodė pagrįsta, nes kreditorius turi du skirtingus dokumentus, kuriuose nurodytos skirtingos sumos, skolininko parašai originalūs, akivaizdžių sandorių negaliojimo pagrindų nėra, o apgaulės faktą įrodyti yra neįtikėtinai sudėtinga.

Atitinkamai pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad visgi buvo sudarytos dvi paskolos sutartys ir kad atsakovas neįrodė, jog ieškovas siekia dvigubo prievolės įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į apeliaciniame skunde nurodytus mūsų atstovaujamo apelianto argumentus, pasitelkus visas įrodinėjimo priemones, netiesioginius įrodymus, civilinių sandorių logiką ir teisingai paskirsčius įrodinėjimo pareigą,  padarė priešingą išvadą – vekselis šalių paskolos santykiuose nevaidino savarankiško vaidmens, o buvo paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonė, kaip ir nurodyta paskolos sutartyje. Klaidingą išvadą dėl paskolos teisinių santykių pirmosios instancijos teismas visų pirma padarė dėl to, jog netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą – pagal CPK 12 ir 178 str. bei gausią ir nuoseklią kasacinio teismo praktiką – „bylose dėl paskolos sutarties sudarymo ir gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui. Skolininkas paskolos dalyko neperdavimo faktą turi įrodinėti tik tuo atveju, kai skolos raštelis yra pas kreditorių(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Dėl to sutarties, iš kurios kylantiems reikalavimams užtikrinti nebuvo išduotas vekselis, egzistavimo faktą turėjo įrodinėti ieškovas, priešingu atveju atsakovo padėtis procese ir įrodinėjimo pareiga būtų absurdiška – jis turėtų pateikti įrodymus dėl sutarties, kurios jis niekada nesudarė.

Taigi teismas pripažino, kad vekselis šalių sutartiniuose santykiuose nevaidino savarankiško vaidmens, o buvo paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonė, kaip ir nurodyta paskolos sutartyje ir atsakovo paaiškinimuose. O tai, kad vekselio suma didesnė už paskolos sumą yra įprasta sutartiniuose santykiuose, nes nei CK (6.156 str.) nei kiti teisės aktai nedraudžia šalims susitarti, jog vekseliu bus užtikrinta ne tik pagrindinė prievolė, bet ir palūkanos. Džiaugiamės, jog galėjome padėti klientui ir apsaugoti nuo nesąžiningo kreditoriaus reikalavimų!




NOTARINIAMS VERTYBINIŲ POPIERIŲ PERLEIDIMO SANDORIAMS EGZISTUOJA PROTINGA IR EKONOMIŠKA ALTERNATYVA

  • 2016-08-26

Justas Vilys

Nuo 2015-01-01 įsigaliojus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.74 straipsnio 1 dalies pakeitimui, uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pardavimo sandoriams taikomas reikalavimas tvirtinti sutartį notarine forma. Tai yra jei Jūs perkate/parduodate ne mažiau kaip 25% uždarosios akcinės bendrovės akcijų arba akcijų kaina yra ne mažiau kaip 14 500 eurų, Jūsų sandorį turės tvirtinti notaras. Notarinio atlyginimo dydis – 0.004% nuo sandorio vertės bet ne daugiau kaip 5792.40 Eur.

Kadangi notarinio atlyginimo dydis yra tikrai nemenkas, įmonės renkasi alternatyvą, tai yra vertybinių popierių apskaitą patiki vesti finansų maklerių įmonėms, kurios turi teisę registruoti vertybinių popierių perleidimą pagal paprastos formos rašytines sutartis, tai yra išvengiama didelių kaštų tvirtinant akcijų perleidimo sutartis.

Finansų maklerio įmonės vertybinių popierių apskaitos paslaugas teikia mokama, todėl atlikę šių paslaugų rinkos apžvalgą galime konstatuoti, kad šiai dienai palankiausias sąlygas vertybinių popierių apskaitai siūlo finansų maklerių įmonė UAB FMI “Kapitalo srautai” (internetinis tinklapis  – www.kapitalosrautai.lt )

Šios įmonės taikomi įkainiai – fiksuotas vertybinių popierių apskaitos mokestis per mėnesį – 30 eurų, o už konkretų vertybinių popierių perleidimo sandorio įregistravimą jokių papildomų mokesčių mokėti nebereikia. Pasitelkus nesudėtingą matematikos veiksmą galime suskaičiuoti, kad jei įmonės akcininkai per metus sudaro vertybinių popierių sandorių, kurių vertė ne mažiau kaip 90 000 eurų per metus, vertybinių popierių apskaitos vedimas finansų maklerio įmonėje sutaupo ženklias pinigų sumas.




Laimėtas procesas! Darbo ginčų komisija priėmė sprendimą darbdavio naudai

  • 2016-07-11

 

Giedrė Čitavičiūtė

Įprasta, kad išnagrinėjus individualų darbo ginčą priimamas sprendimas darbuotojo naudai. Remiantis darbo ginčų komisijų 2015 metų apžvalga iš beveik 4000 priimtų nagrinėti prašymų netenkinti tik 788, o 2683 atvejais prašymas tenkinamas visiškai arba bent iš dalies. Sudaryta taikos sutartis 578 atvejais. Svarbiausia, kad 96,1 % visų ieškovų darbo ginčuose yra būtent darbuotojai. Apibendrinus statistiką galima teigti, kad keturi penktadaliai visų sprendimų ieškovo naudai arba bent jau iš dalies atsižvelgus į jo reikalavimus. Tokia statistika verčia sunerimti darbdavius, nejaugi darbuotojas visada teisus ir laimėti bylą darbo ginčų komisijoje darbdaviai beveik neturi šansų?

Mūsų kontoros praktika paneigia šią taisyklę – dėka mūsų teikiamų profesionalių, aukštos kokybės teisinių paslaugų galime padėti darbdaviui tinkamai apginti jo teisėtus interesus. Neseniai į mus kreipėsi įmonė, kurios darbuotojas nutraukė darbo sutartį savo iniciatyva ir pareiškė reikalavimą dėl nesumokėto darbo užmokesčio. Tai pati populiariausia ginčų rūšis – net 89,57 % visų pareiškimų pateikiama būtent dėl darbo užmokesčio. Darbo ginčų komisija, atsižvelgusi į mūsų suformuotą poziciją, konstatavo, kad pareiškimas yra nepagrįstas ir jį atmetė. Taip pat buvo konstatuota, kad susitarimai dėl darbo užmokesčio, mokamo ne pagal darbo sutartyje sulygtas sąlygas yra neteisėti. Kadangi iš neteisėtų susitarimų negali atsirasti teisės dėl to darbuotojo reikalavimas dėl užmokesčio už papildomus darbus, darbo ginčų komisijos sprendimu, pripažintas nepagrįstu.

Taigi kontorai pavyko laimėti bylą nepaisant darbdaviams itin nepalankios statistikos ir apsaugoti kliento interesus teikiant kvalifikuotas ir profesionalias teisines paslaugas.

Įdomumo dėlei pateikiame statistikos duomenis pagal darbo ginčų komisijos veiklos apžvalgą už 2015 metus:

Priimta sprendimų iš viso 5350
Prašymas tenkintas 1909
Prašymas tenkintas iš dalies 774
Prašymas netenkintas 788
Patvirtinta taikos sutartis 578
Atsisakyta nagrinėti 1200
Atsisakyta nagrinėti dėl praleisto termino 157
 
Prašymuose keliami klausimai:
Dėl darbo užmokesčio 4792
Dėl darbo sutarties 94
Dėl drausminės atsakomybės 173
Dėl materialinės atsakomybės 207
Ieškovas darbuotojas 5146
Ieškovas darbdavys 204



DAR DVIEJOSE TURISTŲ, NUKENTĖJUSIŲ NUO KELIONIŲ ORGANIZATORIAUS UAB „FRESHTRAVEL“ NEMOKUMO, BYLOSE PRIŠ VALSTYBĘ PASIEKTA PERGALĖ!

  • 2016-05-11

Jolita Juškaitė

Lietuvos Respublikos teismai ryžtingai apgynė piliečių, nukentėjusių nuo nesąžiningų arba nesėkmingų kelionių organizatorių veiklos, interesus. Ne taip dažnai galima nuoširdžiai pasidžiaugti teisingumo triumfu ypač pasiekiamu piliečių prieš savo valstybę, tačiau šis atvejis kaip tik įrodo, kad Lietuva jau tvirtai žengia brandžios demokratinės valstybės keliu ir Lietuvos piliečiams užtikrinta teisė įrodyti savo teisingumą teismuose, bei prisiteisti žalos atlyginimą, net jei kaltininkas Valstybė (Lietuvos Respublika).

2016 m. gegužės 9 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas (gerbiama teisėja Irena Paulauskienė) priėmė du sprendimus dviejose administracinėse bylose, kuriais tenkino 24 ir 10 Pareiškėjų, nukentėjusių nuo kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo, pareiškimus Lietuvos valstybei dėl turtinės žalos atlyginimo, kuri atsirado dėl to, jog nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – Direktyva) garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju. Viso keliautojams iš valstybės priteista 18 533, 63 eurų žalos atlyginimo, ir teisinio atstovavimo išlaidos.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad tai jau antras ir trečias teismo sprendimai Lietuvos istorijoje, kai žala priteisiama iš valstybės dėl netinkamo kelionių organizatorių veiklos reguliavimo ir dėl to atsiradusios žalos atlyginimo. Pirmas teismo sprendimas, kurio buvo “pralužti ledai”, buvo priimtas 2016-03-03 (gerbiama teisėja Ina Kirkutienė). Pirmuoju teismo sprendimu buvo priteista žala iš valstybės keliautojams, nukentėjusiems nuo UAB Go planet travel veiklos. Taigi šių dviejų kvalifikuotų teisiėjų sprendimais yra suformuotas tvirtas precedentas, kuriuo Lietuvos Respublikos piliečiai gali jaustis saugūs ir jaustis ginami, nes kelionių organizatoriaus nemokumo atveju jiems laiduojama teisė į patirtų nuostolių atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog „nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatorė tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat pažymėjo, jog „Atsakovės atstovės Ūkio ministerijos pozicija, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr. Teisingumo Teismo sprendimus Andrea Francovich ir Brasserie bylose). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat, kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 punktą). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų“.

 

Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

Tačiau teismas nepriteisė Pareiškėjams neturtinės žalos motyvuodamas tuo, jog „CK 6.754 straipsnio 5 dalis taikytina įvykusios kelionės atveju. Nagrinėjamu atveju kelionė apskritai neįvyko. Be to, kaip matyti, pareiškėjų neigiami išgyvenimai iš esmės yra susiję su kelionių organizatoriaus įsipareigojimų, numatytų kelionių sutartyse, neįvykdymu, o ne su valstybės institucijų galimai neteisėtais veiksmais. Taigi, nesant nustatytų neteisėtų valstybės institucijų (jos pareigūnų) veiksmų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą“.     

Taip pat Teismas iš Lietuvos valstybės priteisė Pareiškėjams 5 proc. metines procesines palūkanas bei dalį bylinėjimosi išlaidų.

Kadangi šiose bylose nukentėjusiuosius sėkmingai atstovavo Advokatas Justas Vilys ir šiai dienai jau yra rengiamas papildomas ieškinys, kuriuo bus prašoma priteisti žalos atlyginimą iš valstybės, kviečiame tuos, kas der nesuskubo apginti savo teisių, kreitis į advokato Justo Vilio kontorą ir prisijungti prie ruošiamo pareiškimo valstybei dėl žalos atlyginimo, priename, kad senaties terminas dėl žalos atlyginimo yra 3 metai, tad laiko nėra labai daug.

Norinčius prisijungti prie pareiškimo prašome kreiptis į:                                                                                                                        advokato padėjėją Jolitą Juškaitę el.p.jolita.juskaite@vilys.lt, tel. Nr. 865954250.

 




Mūsų partneriai

Edgaras Schartner

Rankestr. 8
10789 Berlin
Deutschland

Office: +49 (0)30 832 18 80 20
Mobile: +49 (0)170 216 11 29
email: schartner@rae-broda.de
http://www.rae-broda.de/en/professionals/edgaras-schartner

Melis Ersöz

Adress - Zeytinlik Mahallesi, Ray Sokak No:7/16 34140 Bakırköy – İstanbul

Fax: +90-212-6604990

Office: +90-212-6604900
Mobile: +90-532-7425180

email: ersoz@ersoz-legal.com
http://www.ersoz-legal.com/Default.aspx



© Justas Vilys - advokatų kontora