Viešųjų pirkimų teisė

Viešieji pirkimai – tai ekonominių santykių sritis, kai prekių ar paslaugų ar darbų pirkimus atlieka valstybės, savivaldybės įstaigos, organizacijos ar įmonės, ir atsiskaitymui už įsigytas prekes, paslaugas, darbus naudojami valstybės ir/ar savivaldybių biudžeto pinigai. Viešųjų pirkimų tikslai – viešojo sektoriaus ekonominės veiklos skaidrumo užtikrinimas, sąlygų tiekėjams/pardavėjams sąžiningai konkuruoti sudarymas.

Vykdant viešuosius pirkimus ginčai tarp perkančiosios organizacijos ir tiekėjų dėl pirkimo sąlygų, perkančiosios organizacijos atliktų veiksmų ar priimtų sprendimų labai dažnas reiškinys, tad kvalifikuota teisininko pagalba dar pradinėje ginčo stadijoje dažnai turi labai didelę įtaką galutinei ginčo baigčiai.

Kadangi perkančiosios organizacijos ir tiekėjų ginčai dažnai sutrukdo perkančiajai organizacijai skubiai įsigyti reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, įgyvendinti svarbius projektus, valstybė įvairiomis priemonėmis siekia sumažinti tokių ginčų (pavyzdžiui, šiuo metu ieškiniai teismui viešųjų pirkimų bylose yra apmokestinami pakankamai dideliais žyminiais mokesčiais). Todėl perkančiosioms organizacijoms norint apsisaugoti nuo galimų didelių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareigos svarbu parengti tinkamas, nediskriminacines pirkimo sąlygas, tinkamai įvertinti tiekėjų pateiktas pretenzijas; atitinkamai tiekėjams, baiminantis bylos pralaimėjimo atveju prarasti dideles sumokėtas žyminio mokesčio sumas, labai svarbu nedelsiant, matant pirkimo sąlygų trūkumus ar neaiškumus, laiku perkančiajai organizacijai pateikti argumentuotus prašymus ar pretenzijas. Kadangi viešuosius pirkimus reguliuoja ne tik pakankamai didelės apimties Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas, Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus įsakymai, rekomendacijos, yra nemažai Lietuvos teismų praktikos dėl tam tikrų įstatymuose aiškiai nesureguliuotų klausimų, šioje teisės srityje norint išvengti ginčų, įsivertinti ginčo baigtį ar tinkamai jam pasiruošti dažnai neišsiverčiama be profesionalaus viešuosiuose pirkimuose specializuojančio teisininko  pagalbos.

 

Mūsų teikiamos paslaugos:

  • Teikiame konsultacijas viešųjų pirkimų klausimais tiek perkančiosioms organizacijoms, tiek tiekėjams.
  • Paslaugos perkančiosioms organizacijoms: rengiame pirkimo dokumentus, konsultuojame bei rengiame atsakymus į tiekėjų pretenzijas ar prašymus, konsultuojame dėl tiekėjų pasiūlymų vertinimo, viešųjų pirkimų sutarčių vykdymo, kt.
  • Paslaugos tiekėjams: analizuojame pirkimo sąlygas bei teikiame paklausimus ar pretenzijas perkančiosioms organizacijoms; konsultuojame pasiūlymų parengimo teisiniais klausimais, konsultuojame bei rengiame atsakymus į perkančiųjų organizacijų paklausimus, analizuojame sutarčių projektus, konsultuojame dėl viešųjų pirkimų sutarčių vykdymo, kt.
  • Atstovaujame viešųjų pirkimų bylose: rengiame ieškinius, atsiliepimus į ieškinius, dublikus, triplikus, apeliacinius, kasacinius skundus ar atsiliepimus į juos, esant žodiniam viešųjų pirkimų bylos nagrinėjimui – atstovaujame teismo posėdžiuose.

Naujienos

Mūsų pagrindinis tikslas – teisiškai saugus ir patenkintas klientas.

2021-01-14

SVEIKATOS PASAS – MŪSŲ ATEITIS?

Advokatė Monika Misiūnienė

Pasaulis kuria planus, kaip atgaivinti nuo pandemijos nukentėjusius tam tikrus verslo sektorius. Aviakompanijos, stadionai, darbdaviai suinteresuoti kuo greičiau įtraukti žmones į jiems įprastus judėjimo srautus. Panašu, kad išeitis yra – tai sveikatos pasas (angl. „CommonPass“), kuriame bus fiksuojama minimaliai reikalingi sveikatos duomenys apie asmens COVID-19 būseną – padarytų testų rezultatus, vakcinavimą. Ar tai saugu? Ar nebus diskriminuojamos tam tikros visuomenės grupės?

 

COVID-19. Turbūt populiariausias žodis 2021 metais, sukeliantis stresą, nerimą, nežinomybę. Virusas, palietęs visus tiek asmeniškai (bent jau artimųjų ratą), tiek ir verslo pasaulį. Vienos iš labiausiai nukentėjusių verslo sričių – turizmas, transportas, pramogos. Visgi, neveltui gyvename informacijos ir technologijų amžiuje. Vakcina sukurta rekordiškai greitai, informacijos kaita taip pat vyksta be galo operatyviai.

Kas naujo ir pažangaus nusimato netolimoje ateityje? Ypač skatinant turizmo, kelionių oro linijomis ir kitomis transporto rūšimis atsigavimą.

Jau esame girdėję, o kai kas turi įsidiegęs „Korona Stop LT“ mobiliąją programėlę. Jos tikslas – informuoti žmones, kad jie buvo arti koronavirusu (COVID-19) užsikrėtusių asmenų ir padėti nutraukti viruso plitimo grandinę. Europoje neva plačiai naudojama tokio tipo programėlė fiksuoja galimą kontaktą su užsikrėtusiuoju koronavirusu, kontakto trukmę ir riziką, bet ne vietą, kurioje yra žmogus.  Telefonas, kuriame įdiegta programėlė, tik nustato, kad jo savininkas tam tikru metu buvo arti kito žmogaus, turinčio šią programėlę ir vėliau per ją savanoriškai pranešusio apie užsikrėtimą COVID-19. Programėlėje tai vadinama „Artumo fiksavimu“.

Deja, Lietuvoje programėlę įsigiedė tik nedidelis procentas gyventojų, taigi, praktiškai ji savo tikslo nepasiekė.

IBM neseniai baigė kurti ir išbandė aplikaciją darbdaviams „Skaitmeninis sveikatos pasas“ (Digital health pass), kurią ketina naudoti ir sporto stadionai. „Norint atgaivinti ekonomiką, išsaugoti tam tikras pramonės šakas, manau, reikia tokio sprendimo“, – sakė Eric‘as Piscini, IBM viceprezidentas, prižiūrėjęs naujos įmonės sveikatos pasų programos kūrimą. Be tokių programų, p. Piscini sakė: „žmonės ribos savo keliones ir pramogas, nes nepasitikės savimi“.

„The Commons Project Foundation“ – viešųjų ir privačių partnerių nepelno siekianti organizacija, kurianti technologijas visuomeniniam naudojimui, pradėjo kurti programinę įrangą, skirtą padėti žmonėms gauti ir naudoti savo medicininius duomenis, dar gerokai prieš pandemijos pradžią. Tačiau šį pavasarį visame pasaulyje įsivyravęs COVID-19 pagreitino darbą.

Commons Project suvienijo jėgas su Pasaulio ekonomikos forumu ir kartu sukūrė produktą, kuris, panašu, bus gerokai populiaresnis nei lietuviška mobilioji aplikacija.

Tai – mobilioji programa „CommonPass“ (lietuviškai – Bendrasis Pasas arba Sveikatos pasas). Siekiama padaryti šią programą patikima, visame pasaulyje suderinama platforma, skirta žmonėms elektroniniu būdu dokumentuoti savo COVID-19 būseną (sveikatos deklaracijas / PGR tyrimus / vakcinacijas), kartu žmogui siekiant patenkinti šalies nustatytus reikalavimus patekti į tą šalį ir apsaugant sveikatos duomenų privatumą. Taigi, pirmasis tikslas – saugios tarptautinės oro kelionės.

„CommonPass“ leidžia asmeniui gauti jam atliktų COVID testų rezultatus ir vakcinacijos įrašus ir sutikti, kad ta informacija būtų naudojama patvirtinant jo COVID būseną, neatskleidžiant jokios kitos pagrindinės asmens sveikatos informacijos. Laboratorinių testų rezultatus ir vakcinacijos įrašus galima pasiekti naudojant esamas sveikatos duomenų sistemas, nacionalinius ar vietinius registrus arba asmeninius skaitmeninius sveikatos įrašus (programėlė „Apple Health“, skirta „iOS“;  programėlė „CommonHealth“, skirta „Android“). „Apple Health“ ir „CommonHealth“ leidžia asmenims saugiai ir privačiai saugoti savo sveikatos įrašus savo išmaniuosiuose telefonuose, visiškai kontroliuojant tokius duomenis.

„CommonPass“ platforma vertina, ar asmens laboratorinių testų rezultatai, ar vakcinacijos įrašai (1) yra gauti iš patikimo šaltinio, ir (2) atitinka šalies, į kurią norima atvykti, sveikatos patikrinimo reikalavimus.

Ši programėlė pateikia paprastą „taip“ / „ne“ atsakymą, ar asmuo atitinka galiojančius patekimo į šalį kriterijus, tačiau pagrindinė informacija apie sveikatą lieka asmens kontrolėje.

„CommonPass“ suteikia galimybę šalims laisvai atnaujinti patekimo į šalį, sveikatos būklės reikalavimus tiek esant pandemijai, tiek ir jai pasibaigus. Be abejo, pačios valstybės turės būti suinteresuotos ir skirti reikalingus resursus nedelsiant atnaujinti šią informaciją, kitaip oro linijų kompanijoms gali kilti sunkumų užtikrinti keleivių srautą į atitinkamą šalį.

Ši programėlė tikėtinai bus daug populiaresnė už visas iki šiol buvusias, kadangi artimiausiu metu didžiosios aviakompanijos, tame tarpe „JetBlue“, „United Airlines“, „Lufthansa“, planuoja ją naudoti kaip sudėtinę teisės įsigyti aviabilietą dalį. „United Airlines“ šią programą jau išbandė spalio mėnesį skrydyje iš Heathrow oro uosto Londone į Newark Liberty tarptautinį oro uostą Nju Džersyje. Programėlei pasiteisinus, kitos aviakomapnijos greičiausiai taipogi paseks šiuo keliu.

„CommonPass“ panaudojimas oro transporte –  tik pradžia siekiant sukurti skaitmeninius „Covid-19“ pažymėjimus, kuriuos netrukus galėtų pritaikyti ir darbdaviai, mokyklos, darželiai, vasaros stovyklos ir pramogų vietos.

Tačiau toks skaitmeninis sveikatos pasas taip pat skatina visuomenės susiskaldymą –  į turinčius sveikatos pasą ir neturinčius jo, ypač jei tam tikrose vietose būtų pradėta reikalauti šio paso kaip įėjimo bilieto. Žmonėms, turintiems ribotą prieigą prie vakcinos ar išmaniųjų įrenginių,  tai gali apsunkinti darbą, keliones ar lankymąsi populiariose vietose.

Skeptikams yra paruoštas atsakymas – jei asmenims, kurie neturi išmaniųjų telefonų, reikia patvirtinti savo sveikatos būklę, jie visada gali pateikti atitinkamus popierinius dokumentus, kaip pvz., popierinę įlaipinimo kortelę oro uostuose.

Pilietinių laisvių ekspertai taip pat perspėja, kad ši technologija gali sukurti invazinę socialinės kontrolės sistemą, panašią į priežiūrą, kurią Kinija taikė pandemijos metu, tik vietoj vyriausybių privatūs subjektai, pavyzdžiui, darbdaviai ir restoranai, nustatys, kas gali ir kas negali naudotis paslaugomis.

Programų kūrėjai teigia rimtai apsvarstę privatumo riziką ir sukūrę savo sistemas, kad padėtų jas sušvelninti.

Pavyzdžiui, „CommonPass“, „IBM“ programos leidžia vartotojams atsisiųsti virusų testų rezultatus ir – netrukus -vakcinacijos įrašus į savo išmaniuosius telefonus. Tada programos gali patikrinti medicininius duomenis ir sugeneruoti unikalius patvirtinimo QR kodus, kuriuos vartotojai gali parodyti oro uostuose ar kitose vietose, kad patvirtintų savo sveikatos būklę. Tačiau tokiuose QR koduose nebus dalijamasi konkrečiomis detalėmis, pavyzdžiui, kur ir kada buvo atliktas testas. QR kodai, pasak kūrėjų, veikia tik kaip tam tikra žalia šviesa, suteikianti vartotojams praėjimo teisę.

Taigi, kyla klausimas, kuris interesas – ekonomikos gaivinimo, visuomenės sveikatos apsaugos ir privatumo apsaugos šiuo atveju yra viršesnis, tačiau neradus balanso, neatgaivinta ekonomika paleis mus visus asmeniškai. Verta pamąstyti, gal visgi viešasis interesas saugoti kitus, tuo pačiu žinant, kad kiti saugo ir mane, turėtų įgyti prioritetą prieš dalinį savo sveikatos duomenų atskleidimą.

 

Remtasi:

https://www.nytimes.com/2020/12/13/technology/coronavirus-vaccine-apps.html?utm_source=ActiveCampaign&utm_medium=email&utm_content=EDPO+weekly+Newsletter&utm_campaign=Newsletter+14+December+-++18+December+2020

https://commonpass.org/

Skaityti plačiau

2020-12-23

VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS TARYBOS SPRENDIMAS LIKVIDUOTI BĮ „VILNIAUS FUTBOLO MOKYKLĄ“ – NETEISĖTAS

Advokatas Justas Vilys

Advokato padėjėja Gabrielė Mockaitytė 

Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas principingą sprendimą administracinėje byloje eI3-2451-541/2020 nubrėžė aiškias gaires kaip vietos savivaldybių tarybos turi priiminėti sprendimus. Procedūriškai nepriekaištingai įformintas sprendimas vis tiek yra neteisėtas jei jį priimant pažeidžiamas net formaliai neįtvirtintas principas – gero administravimo principas.

 

Dar 2019 metų gruodžio mėnesį, prieš pat gražiausias metų šventes, BĮ „Vilniaus futbolo mokykla“ auklėtinių tėveliai kreipėsi į mūsų kontorą pagalbos dėl keisto ir netikėto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 1-356 ,,Dėl biudžetinės įstaigos Vilniaus futbolo mokykla likvidavimo“. Išanalizavus sprendimą bei jį lydinčius dokumentus, perklausius Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžius, įvertinus įtartinas tokio sprendimo priėmimo aplinkybes, kai Vilniaus miesto savivaldybė bandė gudrauti, esą vietoj uždaromos futbolo mokyklos bus steigiama viešoji įstaiga, kuri tęs ilgametes futbolo sporto tradicijas Vilniaus mieste, supratome, jog priimtas sprendimas yra akivaizdžiai nemotyvuotas, priimtas skubotai, nepagrįstai, neieškant kitų galimų būdų susidariusiai situacijai ir visiškai neatsižvelgiant į Vilniaus futbolo mokyklos auklėtinių ir bendruomenės interesus.

Nemenką nuostabą kėlė ir tas faktas, kad Vilniaus miesto savivaldybė pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 29 punktą privalanti įgyvendinti savarankišką funkciją: “kūno kultūros ir sporto plėtojimas, gyventojų poilsio organizavimas”, itin netikėtai ir be rimtesnio pagrindo skubiai atsisako gilias tradicijas turinčios futbolo mokyklos, kurioje yra užaugę legendiniai Lietuvos futbolininkai. Praktiškai į gatvę išstumiami  dėl sąlyginai nedidelių nario mokesčių čia galėję sportuoti ir itin motyvuotai save realizuodavę socialinę atskirtį patiriančių šeimų vaikučiai.

 

Socialiai neteisybė buvo akivaizdžiai juntama, buvo suprantama kam naudingas toks sprendimas – privačioms futbolo mokykloms, kurios ne tik papildė savo gretas dalimi profesionalių sportininkų, kurių tėveliai išgalėjo sumokėti trigubai ar penkiagubai didesnį mokestį už vaikučių sportą, tačiau ir buvo sunaikintas stiprias tradicijas turintis konkurentas, kuris nuolat užimdavo prizines vietas įvairiuose turnyruose.

Nedelsiant sutikome padėti Vilniaus futbolo mokyklos bendruomenei, tačiau užduotis buvo itin sudėtinga. Nors, kaip minėjome, priėmus tokį sprendimą neteisybė buvo „juntama net ore“, tačiau formaliai sprendimas buvo nepriekaištingas – atitiko formos reikalavimus. Vilniaus savivaldybė yra vienintelis steigėjas, todėl, tarsi ir nėra nieko keisto, jei ji vieną dieną nusprendžia uždaryti savo įsteigtą įstaigą.

Išanalizavus situaciją ėmėmės ir kreipėmės į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Sprendimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, bei jo panaikinimo.

Sprendimas buvo skundžiamas iš esmės dviem pagrindiniais aspektais: pirma, kad sprendimas priimtas prieš tai nepasitarus su Mokyklos auklėtinių tėvais ir jų vaikais ir antra, nesuteikus Mokyklos auklėtiniams alternatyvios galimybės ir nesudarius tapačių sąlygų lankyti kitas futbolo mokyklas. Teismas konstatavo, jog pareiškėjai skunde pagrįstai kelia klausimą, ar priimant tokio pobūdžio sprendimą nebuvo pažeisti vaikų ir jų tėvų interesai bei teisėti lūkesčiai.

Teisėjų kolegija sprendime pažymėjo, jog, atsižvelgdama į tai, jog neformalusis mokinių švietimas yra svarbi bendros švietimo sistemos dalis ir į tai, kad turėtų būti užtikrinami geriausi vaiko interesai, Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir nėra teisės aktuose nustatytos imperatyvios pareigos Tarybai konsultuotis su Mokyklos auklėtiniais ir jų tėvais likviduojant neformaliojo ugdymo mokyklą, tačiau tais atvejais, kai tarpusavyje konkuruoja formalusis teisės taikymas ir aiškinimas su vaikų interesų užtikrinimu (kaip ir nagrinėjamu atveju), turėtų būtų teikiamas prioritetas Mokyklos auklėtinių interesų užtikrinimui, derinant tiek Tarybos, tiek Mokyklos auklėtinių ir jų tėvų pozicijas svarbiais švietimo klausimais. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nors Tarybos pareiga konsultuotis su interesantais nėra expresis verbis įtvirtinta teisės aktuose, tai nesudaro pagrindo laikyti, jog Tarybos pareiga negali būti kildinama iš bendrųjų arba specialiųjų teisės principų, pvz. nagrinėjamu atveju aktualus gero administravimo principas. Nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau tekste – VAĮ) gero administravimo principas tiesiogiai nėra įtvirtintas, jis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomas išvestiniu iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų.

Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl viešojo administravimo subjektas yra saistomas gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama minėtame Konstitucijos straipsnyje įtvirtinta nuostata. Pagal gero administravimo principą reikalaujama, jog valstybės institucija, priimdama sprendimą, kuris kartu yra ir socialinę funkciją vykdantis sprendimas, veiktų greitai, tinkamai, nuosekliai. Institucija, priimdama tokio pobūdžio sprendimą, imtųsi visų įmanomų priemonių įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir sprendimą pagrįsti faktais, argumentais, įrodymais, teisės normomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nedera su gero administravimo principu. Taigi, teisėjų kolegija konstatavo, jog Taryba, priimdama tokio pobūdžio sprendimą pažeidė ne tik Mokyklos auklėtinių ir jų tėvų interesus, bet ir vykdydama formaliai viešojo administravimo funkcijas pažeidė gero administravimo principą.

Teismo sprendime konstatuota, jog nagrinėjamu atveju atvaizduojamas konkretus atvejis, kai Taryba turėjo taikyti tam tikrą išlygą iš jai numatytos imperatyvios teisės savarankiškai priimti sprendimus dėl Mokyklos likvidavimo ir prieš priimant ginčijamą sprendimą išanalizuoti vaikų ir jų tėvų poreikius, ieškoti alternatyvių sprendimų vaiko teisių užtikrinimui, o ne imtis kraštutinių priemonių Mokyklai likviduoti. Teisėjų kolegijos nuomone, teisės aktai, nustatantys savivaldybės funkcijas neturėjo būti traktuojami formaliai, tokiu būdu nevertinant faktinių aplinkybių visumos ir pažeidžiant Mokyklos auklėtinių ir jų tėvų teisėtus lūkesčius. Pabrėžtina, jog neformalusis mokinių švietimas turi didelę įtaką vaiko visapusiškam ugdymui, todėl susidariusi situacija, susijusi su galimu neformaliojo švietimo paslaugų prieinamumo susiaurinimu turėjo būti atidžiai vertinama, o priimamas sprendimas turėjo būti pagrįstas ir motyvuotas visais aspektais.

Teismas taip pat pasisakė dėl Sprendimo likviduoti Vilniaus futbolo mokyklą motyvų trūkumo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad aplinkybė, jog Mokyklos administracija darbines funkcijas atlieka netinkamai, nesudaro pagrindo imtis drastiškiausių priemonių ir Mokyklą likviduoti. Kolegijos vertinimu, tai nėra svarus argumentas, kuriuo remiantis turėtų būti įrodinėjamas Mokyklos likvidavimo būtinumas ar pagrįstumas. Tuo atveju, jeigu iš tikrųjų  administracijos aparato funkcijos atliekamos netinkamai, Tarybos kompetencijoje kitais būdais šią problemą spręsti. Kaip ir teismo posėdžio metu pasiūlė galimą sprendimo variantą pareiškėjų atstovas, t.y. spręsti klausimą dėl Mokyklos administracijos atliekamų funkcijų tinkamumo. Todėl nurodoma likvidavimo priežastis nelaikytina pagrįsta ir teisėta.

Teisėjų kolegija įvertinusi byloje pateiktas finansinės būklės ataskaitas ir veiklos rezultatų ataskaitas vertino, jog, nors Vilniaus futbolo mokykla iš tikrųjų vykdė nuostolingą veiklą, tačiau net ir svarstant likviduoti Mokyklą, siekiant galimo teisėto ir racionalaus lėšų panaudojimo, pašalinant neesminius neigiamos įstaigos likvidavimo padarinius, turėjo būti sudaromos realios, o ne deklaratyvios galimybės Mokyklos auklėtiniams lankyti kitas futbolo mokyklas tapačiomis sąlygomis ir priimant sprendimą vadovautis ne tik formaliu teisės aktų taikymu ir aiškinimu, bet ir paraleliai bendradarbiavimo, protingumo, sąžiningumo bei geriausių vaiko interesų užtikrinimo principais. Tačiau Mokyklos steigėja, priimdama sprendimą nesivadovavo geriausių vaiko interesų užtikrinimo aspektu.

Teismas, įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, pritarė pareiškėjų argumentams ir konstatavo, jog Sprendimas dėl Vilniaus futbolo mokyklos likvidavimo yra formalus, priimtas nesilaikant pagrindinių taisyklių, kurių privaloma laikytis priimant administracinį aktą. Sprendimas iš esmės yra grindžiamas tik sprendimų priėmimo procesą formaliai reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis, jame nenurodomos sprendimo priėmimo priežastys ir motyvai. Taigi, Teismas konstatavo, jog pareiškėjai pagrįstai tvirtina nesuprantą kuo remiantis priimtas ginčijamas sprendimas, todėl darytina išvada, kad Taryba priimdama sprendimą nesilaikė jai VAĮ 3 straipsnyje nustatytų viešojo administravimo principų. Šių aplinkybių konstatavimas (kad pareiškėjai nesuprato sprendimo priėmimo motyvų) leido teisėjų kolegijai konstatuoti, jog padaryti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimai, kurie paneigia priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Konstatavus ginčijamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, pareiškėjų skundas patenkinamas, panaikinant Tarybos sprendimą.

 

Buvo neįtikėtinai džiugu pranešti šią gerą naujieną jauniesiems Vilniaus futbolininkams ir jų tėveliams. Džiugu, kad Lietuvos Respublikos teisingumo sistema iš tikrųjų gina ne formalų teisėtumą, tačiau apgina teisingą bendruomenės ir visuomenės interesą. Didžiulė pagarba ir principingoms teisėjoms, tai yra teismo kolegijai, kuri susidėjo iš Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), deja lieka klausimas, kaip Vilniaus miesto savivaldybės taryba toliau išspręs šį klausimą? Ar užtikrins Vilniaus futbolo mokyklos auklėtinių neformalųjį ugdymą, ar pasiūlys ir užtikrins alternatyvias sąlygas toms, kurias vaikai turėjo Vilniaus futbolo mokykloje, o galbūt priims adekvatų sprendimą tęsti BĮ Vilniaus futbolo mokyklos veiklą, išsprendę joje buvusias problemas? Be to kai bus atlyginta skriauda vaikučiams ir socialiai sunkiau besiverčiančioms šeimos, kurių atžalos dėl priimto, dabar jau neteisėtu pripažinto, sprendimo nebegalėjo užsiimti sportu, kuris buvo ne tik jų mylimas užsiėmimas, tačiau ir mažino socialinę atskirtį, leido pakilti iš socialinės rizikos zonos, propaguoti sveiką gyvenimo būdą ir turėti svajonę, kuri, deja neatsakingų savivaldybės tarnautojų rankomis buvo grubiai nubraukta.

Skaityti plačiau

2020-08-27

Kas yra vaiko tėvas? – sunkus klausimas teismams. Socialinė tėvystė – teisinis institutas, kurį Lietuvos teismai taiko drąsiai.

Justas Vilys

Daugelio lietuvių sąmonėje yra savaime suprantamas dalykas, jog vaiko tėvu yra tas ir tik tas vyras, kuris dalyvavo pradedant naują gyvybę. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos Aukščiausiais Teismas suformavo socialinės tėvystės doktriną, kurios esmė – biologinė tėvystė nėra absoliutus pagrindas vadinti save vaiko tėvu.

 

            Iš pradžių gali pasirodyti, kad tėvystės nustatymo ar nuginčijimo bylose absoliutus įrodymas yra DNR testas, kuris 99,99% tikimybe atsako į klausimą kas yra biologinis naujagimio tėvas. Įdomu tai, kad teisinėmis priemonėmis galima išvengti teismo įpareigojimo atlikti DNR testą, o net ir atliktas ir akivaizdų atsakymą rodantis DNR testas dar nėra absoliutus įrodymas, lemiantis bylos baigtį. Lietuvos Aukščiausiais Teismas civilinėje byloje Nr.e3K-3-92-706/2016 konstatavo, kad: “ekspertizės rezultatas yra reikšmingas, tačiau nėra savaime pakankamas pagrindas nuginčyti tėvystę visais atvejais. Tėvystei, pripažintai pareiškimu (aut. komentaras. tai yra, kai kitas asmuo teigia esąs tėvas ir jis įrašomas į vaiko gimimo liudijimą), nuginčyti vien ekspertizės nepakanka“.

Taigi tokio pobūdžio tėvystės nustatymo bylose atsisakymas (tėvo ar vaiko) atlikti DNR testą, kaip beje, ir teigiamas DNR testo atsakymas vertinamas tik kaip vienas iš įrodymų, patvirtinančių tėvystę, tačiau šiose bylose teismai svarbesnėmis vertino tokias aplinkybes kaip:

  • vaiko ir gimimo liudijime įrašyto asmens santykiai, emocinis ryšys;
  • vaiko ir biologinio tėvo santykiai ir jų trukmė;
  • biologinio tėvo elgesys;
  • biologinio tėvo požiūris į tėvystę ir dalyvavimą vaiko auklėjime, tėvų valdžios įgyvendinimas.

Be to, pagal Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jei nustatant tėvystę buvo paskirta ekspertizė, kai vaiko motina ir šiuo metu kartu su ja ir su vaiku (kurio biologinę kilmę siekiama nustatyt) gyvenantis vyras turi pasidaryti DNR testą, tai šių asmenų atsisakymas darytis šį testą, negali būti traktuojamas neigiamai atsisakiusio asmens atžvilgiu ir negali sukelti neigiamų pasekmių vaiko motinai. Tai reiškia, kad teismas leidžia asmenims atsisakyti darytis DNR testą, o su motina ir vaiku kartu gyvenančiam vyrui, kuris nors atsisakė darytis DNR testą, galioja teisinė prezumpcija, kad jis yra vaiko tėvas.

Tėvystės nuginčijimo bylose, teismas įvertinęs visas svarbias aplinkybes priima sprendimą vadovaudamasis geriausias vaiko interesais. Sprendžiant klausimus dėl tėvystės nuginčijimo, svarbiausi yra būtent paties vaiko interesai, o biologinės tėvystės nustatymas nebūtinai reiškia veikimą geriausiais vaiko interesais. Kaip konstatavo Europos Žmogaus Teisių Teismas (2014 m. vasario 18 d. byloje A. L. prieš Lenkiją, Peticijos numeris Nr.28609/08)vaiko geriausi interesai, priklausomai nuo jų pobūdžio ir rimtumo gali nusverti tėvų interesus“. Svarbiausiu kriterijumi tokio pobūdžio bylose laikomas siekis išsaugoti vaiko ir socialinio tėvo ryšį (kuris ne retai trunka keletą metų), šeimos santykių stabilumą ir tęstinumą, vaiko teisinio statuso aiškumą.

Nors pats vaikas daugeliu atvejų jokia forma neišreiškia savo pozicijos, teismui tenka didžiulė atsakomybė nustatyti, kas labiausiai atitinka vaiko interesus, tai yra sprendimas priimamas ypač jautriu klausimu – ką vaikas matys ir vadins tėvu mažiausiai iki pilnametystės. Tokio pobūdžio sprendimai socialiai yra ypatingai sudėtingi, nes, galima sakyti, iš karto nulemia net trijų žmonių visą likusį gyvenimą:

  • Biologinis tėvas – netenka teisės vadinti savęs tėvu, matytis su savo vaiku, dalyvauti jo auklėjime.
  • Socialiniam tėvui – suformuojamas teisinis ryšys su giminystės ryšiais nesusijusiu vaiku, socialinis tėvas prisiima auklėjimo ir išlaikymo pareigą, įgyja teisę dalyvauti ugdyme, atsiranda visos su paveldėjimu susijusios pasekmės.
  • Vaikui – jam to nežinant apribojama jo teisė žinoti kokia yra tikroji jo kilmė, kas yra jo biologinis tėvas.

Teismas, priimdamas sprendimą, privalo įvertinti ir riziką, kad socialinis tėvas, neišvengiamai artimai bendrauja su vaiko biologine motina ir tai didele dalimi nulemia jo siekį tapti ir socialiniu tėvu. Santykiams su vaiko motina pablogėjus (deja, Lietuvoje skyrybų kasmet fiksuojama beveik 50% lyginant su santuokų skaičiumi), natūralu, kad ir santykiai su vaiku taip pat pablogėja, dėl ko vaikas patiria didžiulę skriaudą.  Taigi atmetant biologinio tėvo teisę pripažinti jį vaiko tėvu, kyla didelė rizika sužaloti savo nuomonės neišreiškusio vaiko gyvenimą.

Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta konstitucinė nuostata: „Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti”. Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis apima teisę į tapatybę ir asmenybės raidą. Asmens tapatybės duomenys ir interesas „gauti informaciją, reikalingą asmeniui norint sužinoti tiesą apie svarbias savo tapatybės dalis, kaip antai savo tėvų tapatybę“, laikomi svarbiais žmogaus asmeninei raidai. Gimimas ir gimimo aplinkybės yra vaiko privataus gyvenimo dalis. „Informacija apie itin asmeniškus asmens vaikystės, raidos ir istorijos aspektus“ gali būti „pagrindinis informacijos apie asmens praeitį ir asmenybės formavimosi metus šaltinis“, taigi, kai vaikas negali gauti tokios informacijos, tai prieštarauja Konvencijos 8 straipsniui.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų sunkiai įmanoma jog tėvui, norinčiam realizuoti ne tik savo teisę būti tėvu, bet ir siekiančiam vykdyti pareigą – auklėti savo vaikus – teismas gali atsakyti, jog jo vaiką auklės ne jis (biologinis tėvas), o kitas asmuo, kuris faktiškai gyvena su vaiku ir yra įrašytas vaiko gimimo liudijime. Šiuo atveju susiduria kelių asmenų svarbūs interesai – vaiko, tėvystės nuginčijimo siekiančio asmens, spėjamo vaiko tėvo, vaiko motinos – tarp kurių būtina nustatyti teisingą pusiausvyrą. Kadangi šių interesų pusiausvyrą nustato teismas, ypatingą reikšmę turi ir tai kaip profesionaliai ir įtikinamai bus pateikta teismo vertinimui šalies pozicija. Todėl tokio pobūdžio bylose labai svarbu, kad kiekvienas šalies poziciją atliepiantis procesinis dokumentas ir net gi šalies atstovo pasisakymas teismo posėdyje būtų kruopščiai apgalvotas ir nepriekaištingai paruoštas.

Skaityti plačiau