Monika Misiūnienė

2020 m. sausio 28 dieną Lietuva paminėjo Europos duomenų apsaugos dieną. Ši diena įtvirtinta Europos Tarybos iniciatyva, siekiant plėsti Europos piliečių žinias apie asmens duomenų apsaugos problemas, taip pat informuoti piliečius apie jų teises bei atsakomybę. Europos valstybės šią dieną organizuoja įvairius renginius, kad kuo daugiau Europos gyventojų sužinotų apie savo teises asmens duomenų apsaugos srityje. Šia proga Lietuvoje buvo organizuotas didžiausias, jau tradicija tampantis renginys – Tarptautinė asmens duomenų apsaugos konferencija – ADA Day 2020.

Konferencijoje pasisakė tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių pranešėjai įvairiomis šių dienų aktualijomis asmens duomenų apsaugos srityje, tačiau pati konferencija skirta ne atsakyti, tačiau iškelti aktualiausius klausimus ir pradėti diskusiją minėta tema.

Renginyje buvo akcentuota, kad pagrindinės šių dienų aktualijos jau nebėra Bendrasis asmens duomenų apsaugos reglamentas (toliau- BDAR) ir jo reikalavimai, nors daugelis Lietuvos įmonių iki šiol nėra įgyvendinę minimalių asmens duomenų apsaugos reikalavimų reikiamu mastu. Pasaulis šiuo metu intensyviai diskutuoja apie ketvirtąją pramonės revoliuciją, biometrinius duomenis ir dirbtinį intelektą bei šių dviejų sričių apjungimo galimybes, perspektyvas, grėsmes. Pažymėtina, jog Europa šiais klausimais gana konservatyvi, lyginant su Kinija, Indija  ir JAV. Europos Sąjunga laikosi draudimo pozicijos, kai tuo tarpu JAV daug laisviau vertina duomenų kaupimą ir tvarkymą.

Paanalizuokime plačiau aktualią asmens duomenų apsaugos problematiką.

Biometriniai duomenys – kas tai?

Biometriniai duomenys –  tai duomenys, kurie susiję su fizinio asmens fizinėmis, fiziologinėmis arba elgesio savybėmis, pagal kurias galima konkrečiai nustatyti asmens tapatybę (pavyzdžiui, pirštų atspaudai, akių rainelės raštas ar skaitmeninės veido nuotraukos, padarytos asmens tapatybės nustatymo tikslais). BDAR nustato biometrinių duomenų sąrašą ir draudžia juos tvarkyti, išskyrus, kai tai griežtai reglamentuota teisės aktais. JAV, visų pirma, gerokai plačiau apibrėžia, kas tai yra biometriniai duomenys, antra, linkusi pirmiausia kaupti tokius duomenis, o po to jau, atsižvelgiant į praktinį panaudojimą, vertinti, ką reikia reglamentuoti detaliau. Indijoje kaupiami visų rezidentų, vyresnių nei 18 metų biografiniai ir biometriniai duomenys. Kinija, kuri įvardinama kaip skaitmeninės diktatūros (angl. Digital dictatorship) pavyzdys, ne tik renka pačius įvairiausius duomenis apie gyventojus, bet ir aktyviai juos profiliuoja, skirsto „socialinius kreditus“ (pvz., pernai metais, vadovaujantis Nacionalinio Viešojo Kreditų Informacijos Centro duomenimis, dėl nesumokėtų mokesčių 5,5 milijono Kinijos gyventojų buvo užblokuota galimybė įsigyti traukinio bilietą), taigi, vykdomas nuolatinis totalus gyventojų sekimas, vyksta duomenų mainai įvairiose informacinėse sistemose ir duomenų bazėse.

Paminėtini biometrinių duomenų, kurie bus aktyviai naudojami ateityje, pavyzdžiai – fiziologiniai duomenys: DNR, kraujagyslės, kvapas; elgesio duomenys: judesiai, spausdinimo klaviatūra greitis, širdies ritmas, balsas.

Konferencijoje aptartos biometrinių duomenų panaudojimo galimybės ir teikiama nauda (pagrindiniai privalumai – prevencija ir saugumas), taip pat įvardintos grėsmės – sukčiavimas, duomenų vagystės, sekimas internete, žmonių elgesys tampa produktu, įžvelgiama grėsmė ateities kartų natūraliam vystymuisi.

Dirbtinis intelektas ir jo galimybės

Vieningo atsakymo į klausimą, kas yra dirbtinis intelektas (DI), ko gero, nerasime. Tiek mokslininkai, tiek praktikai neprieina vieningos nuomonės dėl dirbtinio intelekto sąvokos reikšmės, todėl egzistuoja daug apibrėžimų. Paprastai tariant, dirbtinis intelektas suvokiamas kaip technologijų sugebėjimas teisingai interpretuoti išorinius duomenis, mokytis iš jų ir panaudoti tokias savo sukauptas žinias, kad būtų įgyvendinti konkretūs tikslai ir uždaviniai, lanksčiai juos pritaikant. Dirbtinis intelektas skiriasi nuo įprastų kompiuterinių programų ar robotų tuo, kad pats gali apsimokyti ir ateityje atlikdamas tą patį veiksmą gali elgtis jau kitaip, priklausomai nuo prieš tai atliktų veiksmų analizės. Pažymėtina ir tai, jog dirbtinio intelekto veiksmų („minčių“) greitis tūkstančius kartų viršija žmogaus veiksmų greitį, pvz. analitinę užduotį, kurią žmogui atlikti prireiktų 36 000 valandų, DI gali atlikti per 2 minutes.

Numatoma, jog šių metų vasario mėnesį ES paskelbs Baltąją knygą apie DI, kai tuo tarpu Kinija ir JAV jau yra pažengusios šioje srityje toli į priekį.

Didieji informacinių technologijų gigantai Google ir Microsoft konferencijoje pristatydamos savuosius DI principus, akcentavo, kad jie skirti užtikrinti, jog DI bus naudojamas išimtinai žmonijos gerovei kurti. Laikas parodys, ar šie principai iš tiesų gyvuos, ar liks deklaratyvūs.

Google nurodo, jog šiandien aktualus ne tik DI pritaikymas kasdieniniame gyvenime, tačiau vis didesnį pagreitį įgyja įrenginių mokymasis (angl. mashine learning) – kai technologiniai įrenginiai nuolat mokosi iš savo surinktų ir turimų duomenų, kad pateiktų vartotojui vis geresnius rezultatus pagal pastarojo nustatytus paieškos parametrus, vietoje to, kad įrenginiai veiktų pagal nustatytąsias taisykles (angl. rule-based codes). Tokie įrenginiai vadinami neuroniniais tinklais (angl. neural nets). Neuroniniai tinklai padeda sprendžiant dviejų rūšių – klasifikavimo ir prognozavimo – uždavinius. Šiuo metu Google naudoja dirbtinį intelektą ir įrenginių mokymąsi visuose savo produktuose – Could, Assistant, Clips, Android, Maps, Search, Home, Gmail, Cardboard, Ads, YouTube, Translate, Photos, Drive, Play, kt. Google yra įsigijusi pažangias duomenų rinkimo ir tvarkymo paslaugas ir produktus kuriančias įmones – Waymo, fitbit, nest, DeepMind, SideWalkLabs, akivaizdu, jog ateityje supirkinės tokias įmones ir toliau, atitinkamai savo rankose didindama duomenų prieinamumo apimtį.

Microsoft taip pat deklaruoja DI panaudojimą žmonijos gerovei, ypač sveikatai, žemės ūkiui. Akcentuota, ir su tuo neįmanoma nesutikti, jog visgi DI panaudojimo rezultatas visada priklauso nuo žmogaus, stovinčio už DI, siekių.

Taigi darytina išvada, kad ES dar tik pakeliui į platesnį DI reguliavimą. Kiekvienos ES valstybės narės valdžios institucijos privalės prisidėti prie esamos DI aplinkos analizės, vertinimo ir reguliavimo.

Belieka tikėtis, jog verslas taip pat neliks abejingas, įsijungs į šį procesą, padėdamas praktiniais patarimais ir pasiūlymais, ir bendromis pajėgomis bus subalansuotas reikalingas reguliavimas ir apsauga nuo piktnaudžiavimo.

Giedrė Čitavičiūtė

2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo (toliau – Mediacijos įstatymas arba Įstatymas) nuostatos, numatančios privalomosios mediacijos taikymą visuose šeimos ginčuose (bylose dėl santuokos nutraukimo, vaiko išlaikymo priteisimo, gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ir kitose šeimos bylose). Mediacija yra alternatyva teisminiam ginčo sprendimui. Mediacijos metu neutralus kvalifikuotas tarpininkas – mediatorius padeda ginčo šalims rasti taikų jiems geriausią sprendimą. Pažymėtina, jog iki nurodytų pataisų įsigaliojimo praktikuojančių teisininkų bendruomenėje buvo abejojama šio instituto efektyvumu ir tinkamumu sprendžiant santuokos nutraukimo bylas, kuriose viena iš šalių patiria smurtą arba dėl ribotų mediacijos taikymo galimybių – pvz. mediatorius neturi galimybės pritaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Visgi išsakyta kritika įstatymo pataisoms yra nevisiškai pagrįsta, kadangi Įstatymas numato, jog bet kuri ginčo šalis, nesutinkanti su mediacija, bet kurioje stadijoje turi teisę nutraukti procesą nenurodydama priežasčių ir kreiptis tiesiogiai į teismą, faktiškai nesinaudodama mediacijos institutu.

Pavyzdžiui, vadovaujantis Įstatymo pataisomis, kai santuokos nutraukimą inicijuoja viena šalis visais atvejais, vietoj ieškinio teismui, pirmiausia turi pateikti prašymą dėl privalomosios mediacijos vykdymo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – VGTPT) (prašymo formas galima rasti VGTPT svetainėje adresu – http://vgtpt.lrv.lt/lt/nuorodos/prasymai). VGTPT, gavusi prašymą, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas išsiunčia kitai šaliai pranešimą apie gautą prašymą. Priešinga šalis gali per 15 darbo dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos pateikti savo atsakymą VGTPT – sutinka ar nesutinka su mediacijos taikymu. Tada galimi trys variantai:

• Kai priešinga šalis išreiškia valią taikyti mediaciją, VGTPT paskiria mediatorių ir pradedama mediacijos procedūra.
• Kai priešinga šalis nesutinka su mediacija – VGTPT tarnyba išduoda pažymą dėl įstatymuose nustatyto reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įvykdymo.
• Jeigu per 15 darbo dienų priešinga šalis neatsako, laikoma, kad šalis, iniciavusi mediaciją, gali kreiptis tiesiai į teismą, nes nebuvo abipusio sutarimo dėl privalomosios mediacijos. Tokiu atveju VGTPT išduoda pažymą dėl įstatymuose nustatyto reikalavimo pasinaudoti privalomąja mediacija įvykdymo.

Taip pat pastebėtina, kad jeigu šalis, iniciavusi santuokos nutraukimą, iš tiesų nepageidauja šio klausimo spręsti mediacijoje (po to, kai priešinga šalis sutinka taikyti mediaciją), ji gali bet kada pateikti rašytinį pareiškimą dėl pasitraukimo iš mediacijos priešingai šaliai ir mediatoriui. Tokiu atveju mediatorius išduoda pažymą dėl mediacijos įvykdymo ir laikoma, kad mediacija pasinaudota tinkamai, su išduota pažyma šalis  jau galėtų pateikti ieškinį teismui įprasta tvarka.

Akcentuotina tai, kad privaloma meditacijos procedūra taikoma tik tais atvejais, kai santuoka nutraukiama pagal vieno iš sutuoktinių ieškinį. Tais atvejais, kai santuoka nutraukiama abiejų sutuoktinių bendru susitarimu, privalomosios mediacijos procedūra netaikoma, šalys įprasta tvarka pateikia prašymą teismui dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių bendru sutikimu su pasirašyta šalių sutartimi dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių.

Vienas iš privalomosios mediacijos trūkumų yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – įstatymas expressis verbis nenumato, kokiu būdu šalis, siekianti, kad šeimos byloje būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (pavyzdžiui, įpareigojimas vieną sutuoktinį gyventi skyrium, vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas, įpareigojimas sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu, laikino išlaikymo vaikui ar kitam sutuoktiniui priteisimas ir pan.), turėtų teikti prašymą dėl šių priemonių pritaikymo. Pažymėtina, kad laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti tik teismas, mediatoriai tokios kompetencijos neturi. Taigi, nesant reguliavimo įstatymo lygmeniu bei teismų praktikos, nėra aiškaus atsakymo, kokiu būdu privalomosios mediacijos procese šaliai pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. VGTPT specialistų nuomone, kai nagrinėjamame ginče dėl šeimos teisinių santykių atsiranda poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šalis turėtų kreiptis su atskiru prašymu į teismą, paaiškinant, kad vyksta privalomosios mediacijos procedūra. Žinoma, toks procedūros „dubliavimas“, kai klausimai, kilę iš tų pačių teisinių santykių, sprendžiami ir teisme ir mediacijoje, yra pakankamai sudėtingas šaliai, ypač kai ginčo šalis neturi teisinio išsilavinimo. Apskritai, kol nėra teismų praktikos šiuo klausimu, galima tik spėti, ar tokius prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismai tenkins. Tikėtina, jog teismai arba įstatymų leidėjas šį klausimą turėtų išspręsti netolimoje ateityje, nes ginčo šalims, kurios naudojasi privalomąja mediacija aiškumas ir galimybė realiai naudotis visomis procesinėmis teisėmis yra būtini.

Taigi, vadovaujantis galiojančia Mediacijos įstatymo redakcija, akivaizdu, jog drastiškų pokyčių šeimos bylose po 2020 m. sausio 1 d. neįvyko. Įstatymo leidėjas pataisomis siekė padidinti mediacijos instituto naudojimą, sutrumpinti ginčo sprendimo laiką, sumažinti šalių bylinėjimosi kaštus ir palengvinti procesą psichologiškai, tačiau mediacijos savanoriškumo principas net ir privalomosios mediacijos atveju liko galioti. Galima teigti, jog vienintelis reikšmingas pokytis šaliai, neketinančiai naudotis mediacijos institutu, yra tai, jog iki ieškinio padavimo teismui maždaug vieną mėnesį reikės skirti formalios procedūros atlikimui. Mediacijos institutą matome kaip inovatyvų ir šiuolaikišką ginčų sprendimo būdą, tačiau akivaizdu, jog ne kiekvienoje byloje jis gali padėti – mūsų kontoros specialistai kruopščiai įvertinę kiekvieno kliento individualią situaciją bei poreikius, ras ir pasiūlys kliento interesus geriausiai atitinkantį sprendimą.