Gabrielė Mockaitytė

2020 m. kovo 11 d. popietę Pasaulinės sveikatos organizacijos (toliau – PSO) generalinis direktorius Dr. Tedros Adhanom Ghebreyesus paskelbė pranešimą, jog įvertinus tai, jog per paskutines dvi savaites COVID-19 viruso atvejų už Kinijos ribų padaugėjo net 13 kartų, o COVID-19 viruso paveiktų šalių padaugėjo trigubai, COVID-19 virusą galima apibūdinti kaip pandemiją.

Asmenims, sekusiems COVID-19 naujienas ne tik lietuviškoje medijoje, tačiau ir oficialioje PSO internetinėje svetainėje, yra žinoma, jog PSO nuo pat pradžių laikėsi pozicijos, jog šalys privalo imtis būdų, kurti strategijas valstybės mastu, siekiant užkirsti kelią COVID-19 plitimui, išgelbėti gyvybes ir sumažinti poveikį.

Sveikatos apsaugos ministerija (toliau – SAM) informavo, kad pirmasis COVI-19 užsikrėtimo atvejis Lietuvoje nustatytas 2020 m. vasario 28 d. Atlikus tyrimus, infekcija nustatyta iš Veronos (Italija) 2020 m. vasario 24 d. grįžusiai pacientei. 2020 m. kovo 10 d. vėlai vakare Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijoje atlikti tyrimai patvirtino, kad Lietuvoje nustatyti dar du nauji COVID-19 atvejai. Kaip vėliau 2020 m. kovo 11 d. buvo patikslinta, virusu užsikrėtė kauniečių pora, slidinėti vykusi į Italiją (Veneto regioną) ir iš atostogų į Lietuvą grįžusi 2020 m. kovo 7 d. 2020 m. kovo 13 d. SAM pranešė, jog Lietuvoje nustatyti dar trys nauji COVID-19 atvejai.

Nors šiai dienai Lietuvoje oficialiai COVID-19 susirgimų nėra daug, tačiau palaipsniui Lietuva ėmėsi vis griežtesnės kontrolės siekiant suvaldyti viruso plitimą.

Štai 2020 m. vasario 26 d. valstybiniu mastu paskelbta ekstremali situacija, o 2020 m. kovo 12 d. Ministrų kabineto sprendimu, nuo kovo 13 d. rekomenduojama, o nuo kovo 16 d. iki kovo 27 d. privalomai stabdomas ugdymo, mokymo ir studijų procesas visose švietimo įstaigose, t. y. universitetuose, kolegijose ir mokyklose, taip pat dienos ir užimtumo centruose, neveiks darželiai, neformaliojo švietimo įstaigos. Nuo kovo 13 d. iki 27 d. draudžiami kultūros, laisvalaikio, pramogų renginiai, įstaigų lankymas. Draudimas galioja ir sporto klubams, muziejams, teatrams, kino teatrams, naktiniams klubams.

Viešojoje erdvėje matyti, jog visuomenė dėl COVID-19 susiskaldžiusi į keletą stovyklų – kol vieni apimti panikos dėl nežinomybės šluoja parduotuvių lentynas ir užsidaro namuose pasinaudodami darbdavių suteikta galimybe dirbti iš namų, kiti juokiasi iš pastarųjų ir vadina tai žiniasklaidos išpūsto burbulo padariniais.

Tačiau ar tikrai „burbulas išpūstas“? Galbūt Lietuvoje pasirinktos priemonės COVID-19 plitimui yra spartus prevencijos planas, kurio vieninga visuomenė turėtų griežtai laikytis?

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 277 str. numato baudžiamąją atsakomybę už kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisyklių pažeidimą.

Šio BK straipsnio 1 d. įtvirtinta, jog asmuo, kuris pažeidė teisės aktų dėl sveikatos apsaugos reikalavimus ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos kontrolės taisykles, jeigu dėl to išplito susirgimas ar kilo epidemija, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Pažymėtina, jog būtent pagal BK 277 str. 1 d. atsako ir juridinis asmuo.

Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ŽULPKĮ) 21 str. apibrėžia, kas yra karantinas, kokia karantino paskelbimo/atšaukimo tvarka ir kiti karantino paskelbimo klausimai. Pagal šio straipsnio 1 d. karantino tikslas – nustatyti specialią darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. Teritorijų, kuriose skelbiamas karantinas, dydį ir ribas nustato Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Teritorijų karantiną skelbia ir atšaukia, jo dydį, ribas, trukmę ir režimą tvirtina: 1) visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ar keliose savivaldybėse – Vyriausybė sveikatos apsaugos ministro teikimu; 2) vienos savivaldybės teritorijoje – Vyriausybė bendru savivaldybės administracijos direktoriaus ir sveikatos apsaugos ministro teikimu.

Pažymėtina, jog tiek 2020 m. kovo 12 d. Vyriausybės posėdžio metu priimtas sprendimas dėl švietimo įstaigų uždarymo artimiausioms dviem savaitėms, tiek 2020 m. kovo 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės ekstremalių situacijų komisijos sprendimas dėl prevencijos priemonių dėl viruso COVID-19 išplitimo Vilniaus miesto savivaldybėje nėra karantino paskelbimas. Kyla klausimas, ar minėto Vyriausybės sprendimo ir Vilniaus m. savivaldybės sprendimo imperatyvių nuostatų nesilaikymas gali užtraukti atsakomybę pagal BK 277 str. 1 d.?

Iš BK 277 str. 1 d. dispozicijos galima spręsti, jog baudžiamoji atsakomybė kiltų tik tuo atveju, jei egzistuoja norminis aktas – įstatymas, Vyriausybės ar savivaldybės, ar SAM įsakymas, kuriame draudimai būtų nustatyti imperatyviai (privalomai), o ne rekomendacinio pobūdžio. BK 277 str. 1 d. uždrausta veika gali būti padaroma veikimu – kai kaltininkas aktyviais veiksmais pažeidžia sveikatos apsaugos ar užkrečiamųjų ligų profilaktikos, kontrolės reikalavimus, arba neveikimu – kai kaltininkas nors turi pareigą, nevykdo iš atitinkamų teisės aktų kylančių įsipareigojimų, susijusių su sveikatos apsauga ar užkrečiamųjų ligų profilaktika, kontrole.

Taigi, darytina išvada, jog  minėto Vyriausybės sprendimo ir Vilniaus m. savivaldybės sprendimo imperatyvių nuostatų nesilaikymas galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 277 str. 1 d., tačiau tik tuo atveju, jei toks taisyklių nesilaikymas būtų pripažintas priežastimi, dėl kurios išplinta susirgimas ar kyla epidemija.

Tuo tarpu kalbant apie BK 277 str. 2 d., asmuo, būdamas medicinos įstaigos informuotas apie savo ligą ir įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis bendraudamas su žmonėmis, sukėlė pavojų kitam asmeniui užsikrėsti pavojinga infekcine liga, padarė baudžiamą nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Pažymėtina, jog už šią veiką atsako tik fizinis asmuo. Šiuo atveju baudžiamosios atsakomybės klausimas atrodo aiškesnis. Už šią nusikalstamą veiką atsakytų asmuo, kuriam jau diagnozuota liga, jis yra įspėtas dėl apsaugos priemonių, kurių jis privalo laikytis, tačiau šių taisyklių nesilaikė ir sukėlė pavojų kitiems asmenis užsikrėsti sunkia infekcine liga.

Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju nebūtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenų, kurie grįžo iš rizikingomis laikomų šalių (Kinijos, Honkongo, Irano, Japonijos, Pietų Korėjos, Singapūro, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos ir visos Italijos), tačiau nesiėmė jokių veiksmų dėl saviizoliacijos, nors vėliau ir paaiškėtų, jog asmuo grįžo užsikrėtęs ir užkrėtė kitus asmenis.

Ir vis dėl to, darytina viena esminė išvada, jog asmuo – visuomenės dalis – valstybės pilietis – šeimos narys – draugas, gyvenantis teisinėje valstybėje privalo elgtis sąžiningai ir atsakingai, vadovautis ne vien imperatyviomis įstatymų nuostatomis, tačiau sveika nuovoka ir pagarba jį supantiems žmonėms. Nekalbant apie aukščiau aptartus atvejus, kai asmens neteisėti veiksmai aiškiai reglamentuoti teisės normomis, kiekvienas iš mūsų privalo individualiai įvertinti savo rizikos atvejį bei elgtis atsargiai ir apdairiai viešojo intereso labui, o ne tik dėl gręsiančių sankcijų.

Justas Vilys

2020 m. vasario 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė ekstremaliąją padėtį dėl koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės. Vos po poros dienų – 2020 m. vasario 28 d. Lietuvoje patvirtintas pirmasis koronaviruso užsikrėtimo atvejis. Nors užsikrėtimo atvejų tiek Lietuvoje, tiek pasauliniu mastu nėra daug, tačiau šis reiškinys jau pradėjo daryti rimtą įtaką verslui – stringa prekių, žaliavų ir komponenčių tiekimas iš Kinijos, todėl lėtėja gamybos įmonių veikla, mažėja keliaujančių asmenų, stoja viešbučių ir aptarnavimo paslaugas teikiančių įmonių veikla, mažėja prabangos prekių vartojimas ir t.t..

Tokio reiškinio nei ilgalaikėje, nei trumpalaikėje perspektyvoje numatyti nebuvo įmanoma ir verslininkai negalėjo šiam netikėtam laikotarpiui pasiruošti. Todėl šiandien verslas, norėdamas  neprarandant mokumo pralaukti šį netikėtą reiškinį, turi operatyviai priimti sprendimus, mažinančius kaštus.

Šiame straipsnyje aptarsime kokių teisėtų priemonių gali imtis verslininkai valdydami savo įmonių darbo užmokesčio kaštus.

Išskirtume keturias teisines priemones:

1. Išleisti darbuotojus susikaupusių kasmetinių atostogų (vadovaujantis LR DK 126 str, 130 str.).
2. Išleisti darbuotojus neapmokamų atostogų (vadovaujantis LR DK 137 str. 2 d.).
3. Paskelbti darbuotojams prastovą (vadovaujantis LR DK 47 str.).
4. Nustatyti darbuotojams dalinį darbo grafiką ir kreiptis į SODRA dėl dalinio darbo kompensacijos (vadovaujantis LR DK 48 str.).

1. Kasmetinių atostogų išnaudojimas (LR DK 126 str, 130 str.)

Šis būdas verslui finansinių išlaidų nemažina, tačiau leidžia efektyviau paskirstyti ir panaudoti žmogiškuosius išteklius, nes sumažėjus gamybai, darbo poreikiui darbuotojai išleidžiami atostogų, kurias turėtų išnaudoti vėliau. Atostoginiai paprastai išmokami paskutinę darbuotojo darbo dieną prieš atostogas, tačiau tik esant darbuotojo prašymui dėl atostogų suteikimo (LR DK 130 str. 3 d.). Atostoginiai mokami įprasta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka, t.y. kartu su eiliniu darbo užmokesčiu ir netrikdo piniginių srautų. Šiuo atveju reikalingas kooperavimasis su darbuotoju ir turi būti raštiškas darbuotojo prašymas. Todėl patartina suorganizuoti darbuotojų susirinkimą ir pranešti jiems apie kritinę situaciją ir jos sprendimo būdus bei šalių sutarimu nusistatyti kasmetinių atostogų suteikimo grafiką. Kasmetinių atostogų priemonė yra ribota laike, tai yra per metus suteikiama 20 darbo dienų atostogų.

2. Neapmokamų atostogų suteikimas (LR DK 137 str. 2 d.)

Ilgiau negu vieną darbo dieną (pamainą) trunkančios nemokamos atostogos gali būti suteikiamos darbuotojo prašymu ir su darbdavio sutikimu. Todėl šiuo atveju būtinas darbuotojo ir darbdavio socialinis dialogas ir kompromisas, nes darbuotojas turi išreikšti savo valią ir paprašyti neapmokamų atostogų. Neapmokamų atostogų suteikimo metu darbo užmokestis nemokamas, tačiau išsaugoma darbo vieta. Neapmokamų atostogų suteikimo trukmės Darbo kodeksas neriboja, todėl jos gali būti suteikiamos ir ilgesniam nei vieno mėnesio laikotarpiui. Natūralu, kad neapmokamų atostogų suteikimas yra kompromisas tarp darbuotojo ir darbdavio todėl esant didesniam darbuotojų skaičiui, rekomenduotina proporcingai paskirstyti nemokamų atostogų suteikimo grafiką, kad nebūtų pažeistas darbuotojų lygiateisiškumo principas bei vienas esminių LR DK 24 str. 1 d. įtvirtintų principų: „Įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.“

3. Prastovos paskelbimas (LR DK 47 str.)

Prastova gali būti skelbiama, jei darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių. Šiuo atveju objektyviomis priežastimis tikrai gali būti laikomos dėl koronaviruso (COVID-19) objektyviai kritusios gamybos apimtys, klientų srauto sumažėjimas. Šiuo atveju darbuotojams gali būti siūloma atlikti kitas darbo funkcijas įmonėje, paliekant turėtą darbo užmokestį, taip perskirstant ir racionaliai panaudojant žmogiškuosius išteklius, tačiau darbuotojui nesutikus dirbti kito darbo, darbuotojui už pirmas tris dienas mokama 2/3 darbuotojo turėto darbo užmokesčio. Už vėlesnį laikotarpį mokamas 40% turėto vidutinio darbo užmokesčio, tačiau ne mažiau kaip minimalus LR Vyriausybės nustatytas darbo užmokestis. Šiuo atveju kyla rizika, kad darbuotojas gali nutraukti darbo sutartį pagal LR DK 56 str., t.y. jei  prastova tęstųsi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudarytų daugiau kaip keturiasdešimt penkias dienas per paskutinius dvylika mėnesių. Tokiu būdu darbuotojui nutraukus darbo sutartį, darbdavys privalės išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją.

4. Dalinis darbas ir dalinio darbo kompensacija iš SODROS (LR DK 48 str.)

Dalinis darbas gali būti nustatomas, kai dėl svarbių ekonominių priežasčių, objektyviai esančių tam tikroje teritorijoje ar ūkinės veiklos sektoriuje ir pripažintų tokiomis LR Vyriausybės (kol kas toks Vyriausybės nutarimas dal nėra priimtas), darbdavys negali suteikti darbuotojams darbo ir yra grėsmė, kad bus atleista ne mažiau 10% įmonės darbuotojų. Dalinio darbo atveju leidžiama sumažinti darbuotojo darbo grafiką iki pusės darbuotojo darbo laiko normos, taigi, įmanoma sutaupyti pusę darbo užmokesčio fondo, vieną darbo pamainą išskirstant dirbti dviems asmenims.

Išmokų mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymas (2003 m. gruodžio 16 d. Nr. IX-1904), o detali procedūra (kokius dokumentus pateikti ir kokio dydžio išmokos mokamos) reglamentuota LR Vyriausybės nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimo nr. 1656 „Dėl nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo (2017 m. birželio 28 d. Nr. 531), kuriuo buvo patvirtinti „Dalinio darbo išmokų nuostatai“.

Siekiant gauti dalinio darbo išmoką, kartu su elektronine forma pateikiamu prašymu reikia pateikti įmonės praėjusio ketvirčio finansinių ataskaitų rinkinį, taip pat dokumentus pagrindžiančius, kad būtent per paskutinį ketvirtį sumažėjo apyvarta, darbų ar paslaugų apimtis ir dėl galimo darbuotojų atleidimo buvo konsultuotasi su profesinę sąjunga arba darbo taryba.

Sprendimas dėl išmokos mokėjimo priimamas per 30 dienų nuo kreipimosi, ir mokamas ne ilgiau kaip 3 mėnesius. Dalinio darbo išmoka mokama tiesiogiai darbuotojui, o darbdavys tiesiog sumažina darbuotojui mokėtiną darbo užmokestį dėl to, kad darbuotojas mažiau dirba.

Dalinio darbo išmokos dydis yra ribojamas ir negali būti didesnis kaip 58,18 procento Lietuvos statistikos departamento skelbiamo vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) šalies ūkyje, galiojusio už praeitą kalendorinį ketvirtį nuo dalinio darbo išmokos pirmosios mokėjimo dienos.

Pastebėtina, kad dalinio darbo kompensacijos mokėjimas realiai yra galimas tik praėjus ketvirčiui per kurį krito apyvarta ir sumažėjo gamyba, paslaugų teikimas todėl tai nėra labai greitai ir lengvai pritaikoma priemonė, labiau orientuota į ilgalaikių krizių sprendimą.

Taigi darytina išvadą, kad atėjusio sunkmečio metu didžiausią efektyvumą tiek mažinant išlaidas, tiek išsaugant darbo vietas galima pasiekti ne vienos konkrečios teisinės priemonės pagalba, tačiau panaudojant visas aukščiau išvardintas teisines priemones paeiliui, t.y. pirmiausiai išnaudojant darbuotojų nepanaudotas kasmetines atostogas, susitarimo su darbuotoju būdu išleidus darbuotoją neapmokamų atostogų, paskelbus prastovą ir galiausia prašant SODROS dalinio darbo kompensacijos.