Išsiskyręs ir norintis emigruoti žmogus, prieš išvykdamas su nepilnamečiu vaiku, privalo gauti teismo leidimą

2019-03-21

Airida Bernotaitė

Atsižvelgiant į pastarųjų metų mūsų šalies aktualijas, itin opia problema tapo klausimas ar emigruojantis, išsituokęs asmuo, su kuriuo yra nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, turi teisę kartu išsivežti ir nepilnamečius vaikus. Buvusiems sutuoktiniams šiuo klausimu nesusitarus – sprendimą privalo priimti teismas. 

Santuokos nutraukimo ar jos pripažinimo negaliojančia, taip pat sprendžiant klausimą dėl gyvenimo skyriumi (separacija) atveju, šeimoje esant nepilnamečių vaikų, teismas visada turi išspręsti ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Dažnu atveju nepilnamečio gyvenamoji vieta nustatoma bendru tėvų sutarimu. Tačiau, esant ginčui, gyvenamoji vieta nustatoma teismo sprendimu, kuris turi išsiaiškinti ir nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus:

  • kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą;
  • kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų;
  • vaiko norus ir pažiūras. Teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos nustato, kad teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Ši nuostata reiškia, kad nepaisant to, jog vaiko gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo nustatoma su vienu iš tėvų, tėvai turėtų kartu spręsti dėl esminio vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo klausimo. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas.

Bendrąja prasme – vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimas spręstinas, jei pasikeičia esminės aplinkybės dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Teismų praktikoje nėra konkrečiai apibrėžiama, koks tas aplinkybių pasikeitimas yra esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bet yra pateikiama jo pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas, kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.

Šis principas taikytinas ir leidimui nepilnametį vaiką išsivežti gyventi į užsienio valstybę. Pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolatiniam gyvenimui į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus ir, kad tai iš esmės nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisių tokiu atveju tenka tėvui ar motinai, siekiančiam pakeisti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą. Vaikas nuolat gyventi į užsienį gali išvykti tik su tuo tėvu, su kuriuo nustatyta jo gyvenamoji vieta. Jei šia teise nori pasinaudoti skyrium gyvenantis tėvas – turi būti atitinkamai pakeistas teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo. Ginčo sprendimo teisme metu, kiekvienas iš tėvų turi įrodyti, kad nustačius nepilnamečio gyvenamąją vietą su juo, vaikui bus užtikrinta saugi aplinka, atitinkanti reikalavimus sveiko vaiko normaliam vystymuisi, bus sudarytos palankios sąlygos Lietuvoje liekančiam tėvui bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra akcentuojama vaiko nuomonės svarba – kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų teikiama jo pareikštam norui (pvz. byloje Hokkanen v. Finland, nuspręsta, kad dvylikos metų mergaitė pakankamai brandi, kad būtų atsižvelgta į jos nuomonę). Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams.

Iš visų kontoros praktikoje buvusių bylų, ko gero sudėtingiausia laikytume bylą, kurioje teismas vienam iš tėvų leido išsivežti tris nepilnamečius vaikus nuolat gyventi į užsienį, nors tam prieštaravo ir Lietuvoje liekantis tėvas, ir net Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba. Išvykti norintis buvęs sutuoktinis pateikė pakankamai daug ir įvairių įrodymų, kad vaikų gyvenimu užsienyje bus tinkamai pasirūpinta, bus užtikrinti vaikų teisėti interesai, bus užtikrintas jų poreikius atitinkantis būstas, mokslas ir pan. Taip pat svarbu paminėti, kad visų trijų vaikų rišliai ir motyvuotai suformuota pozicija buvo įvertinta ir taip pat didele dalimi lėmė būtent tokio sprendimo priėmimą. Taigi mūsų aptariamu atveju, teismas priėmė sprendimą leisti išsivežti vaikus nuolat gyventi į užsienį be Lietuvoje liekančio tėvo sutikimo, neatsižvelgiant į tai, jog net Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai įžvelgė grėsmių vaikų teisėtiems interesams.